2017 m. liepos 25 d., antradienis

Kodėl negalima pasitikėti savo atmintimi


Prieš keletą metų buvo aprašytas reiškinys, kuris vėliau pavadintas „Mandelos efektu“. Jis yra susijęs su buvusio PAR prezidento Nelsono Mandelos mirtimi.  Mirė jis 2013 metų gruodžio 5 d.  Jam tada buvo 95 metai.

Tačiau daugybė žmonių negalėjo patikėti šia žinia. Atrodo, kas čia keisto: žmogus garbingo amžiaus, visi kada nors mirsime.  Tačiau ne tai glumino žmones.  Dauguma manė, kad Nelsonas Mandela jau buvo miręs praėjusiame amžiuje! Jie buvo įsitikinę, kad jis mirė tada, kai sėdėjo kalėjime.

Tikra tiesa, kad opozicijos atstovas N.Mandela 1962 m. buvo areštuotas ir kalėjime praleido net 27 (!) metus.  1989 metais išėjo į laisvę, o 1994 metais tapo JAR vadovu ir prezidentavo 5 metus.

Tokia buvo Mandelos istorija, tačiau dalis žmonių galėjo prisiekti, kad jie matė jo laidotuves, rodomas per televizorių dar praėjusiame amžiuje.  Šis fenomenas netgi buvo svarstomas mokslinės fantastikos suvažiavime Dragon Con (JAV). Nuo tada toks keistas atminties reiškinys ir pradėtas vadinti „Mandelos efektu“.

2017 m. liepos 20 d., ketvirtadienis

Kuo skiriasi kvailas prieštaravimas nuo savarankiško pasirinkimo

Kiekvienam žmogui (na, beveik kiekvienam) yra svarbu išreikšti savo valią ir ją realizuoti. Tokiu būdu jis pajaučia savo laisvę.
Kol vaikas mažas, jis dažniausiai paklūsta tėvų vadovavimui. Paauglystėje, kaip žinome, asmeninė laisvė pasidaro ypač svarbi. Jeigu tėvai nesugeba (o tai atsitinka labai dažnai) laiku pakeisti savo požiūrio ir atitinkamai bendravimo stiliaus su augančiu vaiku, konfliktas tarp jų neišvengiamas.
Ilgainiui paauglio prieštaravimai tėvams pradeda vykti tartum automatiškai: dar nespėjo mama užbaigti sakinio, kaip vaiko (beje, ir ne tik vaiko) viduje užgimsta pasipriešinimas. Tikriausiai kiekvienas prisimename kaip kilo pyktis, nepasitenkinimas, kai kitas mums nurodinėdavo, ką turime daryti. Įdomiausia tai, kad stabtelėjus ir geriau nužvelgus situaciją, galima pastebėti, kad prieštaraudami vien dėl prieštaravimo mes netampame laisvesni, nei buvome tada, kai besąlygiškai vykdydavome paliepimus.
„Kaip tai?“ – jau girdžiu jūsų nustebusį balsą. Kviečiu pažiūrėti į situaciją kiek atidžiau ir atsakyti į klausimą, kas vadovauja. Tegu tai bus pavyzdys su mamos paliepimu, o tu būsi paauglys, siekiantis savo laisvės.

1 situacija: Mama liepia ruošti pamokas ir tu, paklusdamas jai, imi vadovėlius, sąsiuvinius ir sprendi uždavinius.Kas vadovauja? Teisingai – mama.
2 situacija: Mama liepia ruošti pamokas o tu nepaklūsti jai vien todėl, kad ji kišasi ir neleidžia tau pačiam nuspręsti.Kas vadovauja? Tu? …. Nejaugi? Tavo atsisakymas iš anksto aiškus: jei lieps mama, tu darysi priešingai. Čia toks svarbus momentas. Jei prieštarausi dėl prieštaravimo, tai vėl ne savo valią išreikši, o „paklusi“ mamos valiai tik su minuso ženklu. Štai kaip išeina.
Natūralu, kad paklausi, kaip elgtis šioje situacijoje, kad išreikštum savo valią. Atsakymas iš tiesų labai paprastas: 
1) stabtelti, 2) pagalvoti, ko aš noriu šitoje situacijoje, 3) pasirinkti ir veikti.
Kaip tai atrodytų aukščiau pateiktu atveju, kai mama liepia ruošti pamokas?
1) Stabteliu. Neskubu nei veikti, nei atsakyti.2) Įvertinu savo situaciją. Šiandien buvo sunki diena. Kontrolinis žinių patikrinimas bus tik už trijų dienų. Turiu pakankamai laiko.3) Nusprendžiu: šiandien nesimokysiu, o eisiu su draugais pasivaikščioti po miestą. Taip ir darau.
Tačiau galimas ir visai kitoks variantas. Mama liepia ruošti pamokas.
1) Stabteliu. Neskubu nei veikti, nei atsakyti.2) Įvertinu savo situaciją. Tarkim, ji tokia: ryt reikės atsakinėti į testo klausimus. Aš noriu geresnio įvertinimo. Jau šiek tiek mokiausi, bet tam, kad gaučiau mane tenkinantį pažymį, panašu, kad žinių neužteks.3) Nusprendžiu dar pasimokyti. Taip ir pasielgiu.
Tikriausiai nebereikia klausti, kas dabar pasirenka, ką daryti. Sėkmės priimant savo sprendimus!


2017 m. liepos 19 d., trečiadienis

Visada stengiuosi būti geriausiu, tačiau pergalės atneša tik akimirkos džiaugsmą, pasikeičiantį nusivylimu

Klausimas. Sveiki, man 24 metai. Nors iškilusių klausimų lyg ir nemažai, tačiau norėčiau susikoncentruoti ties viena, man neduodančia ramybės, bėda. Ne kiek neduodančia ramybės, bet kiek neduodančia mėgautis akimirkomis ir pasidžiaugti gyvenimu. Tai, apie ką aš kalbu yra kompetetyvumas.

Esu labai kompetetyvus žmogus. Ir nors, galbūt, pirma šovusi mintis yra, kad tai gana vertinga savybė, tačiau jaučiu ir suvokiu, kad tai trukdo būti laimingam.

Viskas man yra iššūkiai, viskas man yra varžybos. Bet kokios linksmybės su draugais/draugėmis, kurios įtraukia kelių žmonių veiklą, baigiasi neoficialiomis "varžybomis", kuriose visada stengiuosi būti geriausiu. Nuolat bandau tai įrodyti, nugalėti. Net jeigu ir varžybų nėra - aš vis tiek varžausi, nes tai, ką padarau, turi būti geriausia. Čia, taip pat, susikerta perfekcionizmo, smulkmeniškumo savybės. Tačiau kompetetyvumas yra aukščiau visko.

"Varžybos" tampa gana aršios ir pajaučiu, kaip atimu veiklos smagumą, pastebiu, kaip pasikeičia su manimi "besivaržančių" žmonių nuotaikos ir ar žinau, kad to visai nereikia. Nesuprantu kodėl ir kam aš turiu įrodyti, kad aš esu ar kad aš turiu būti geresnis. Ir tiesą pasakius, nežinau, ar tai pasitikėjimo savimi klausimas, nes lyg ir suvokiu, ko esu vertas, ką galiu ir ko ne.

Bandau mąstyti, kas galėjo suformuoti tokią savybę (ar, galbūt, teisingiau sakyti - elgesį) praeityje. Esu sportuojantis žmogus ir anksčiau dalyvaudavau įvairiose varžybose, dabar taipogi judu link to. Bet vėlgi, manau sportas nėra to priežastis, o to rezultatas. Kad tai vienas iš būdų, kaip patenkinti savo "buvimo geresniu" jausmą, patenkinti poreikį varžytis.

Nepaisant to noro varžytis ir noro būti "geresniu", rezultatas manęs niekada netenkina t.y. net ir pasiekus/nugalėjus ar pan., pasitenkinimo jausmo nejaučiu (arba ta euforija išnyksta akimirksniu), o verčiau priešingai - jaučiu kažkokį lyg ir nusivylimą, klausdamas kodėl išvis tas varžybas pradėjau ir jaučiu kaltės jausmą, galvodamas apie tai, kaip jaučiasi žmogus, su kuriuo "varžiausi" (esmė ta, kad visi tie "varžymaisi", nėra jokie varžymaisi. Tai dažnai tiesiog smulkūs dalykai, kuriuose vis parodau, kad galiu geriau, kad mano sugebėjimai geresni ir t.t.), o jeigu dar išgirstu kokį komentarą, kuris sako apie tai, kad ką aš čia bandau pavaizduoti ar įrodyti - pasireiškia labai stiprus kaltės jausmas.

Bet iššūkius aš mėgstu. Verčiau jau - dievinu. Ir retai kada jų atsisakau. Jei ko ir negaliu, neįgyvendinu ar nesugebu iškart, ties tuo susikoncentruosiu, skirsiu tam laiko, kol pagaliau tai galėsiu. Ir tos nuolatinės lenktynės su kažkuo... Nors rodos, lenktynėse esu vienintelis dalyvis. 

Būtų labai įdomu perskaityti Jūsų nuomonę, patarimus.

Gedas (vardas pakeistas)

 

Atsakymas. Labas, Gedai,  tu visiškai teisus, sakydamas, kad kiekvienas atvejis yra unikalus, be jokios abejonės, įskaitant ir tavąjį.  Laiške tu įvardinai savo problemą – greitą nusivylimą pasiekiamais rezultatais, nesugebėjimą paprasčiausiai džiaugtis, kylantį kaltės jausmą, kai dėl tavo rungtyniavimo kiti pasijunta nesmagiai. 

Kaip tavęs netenkinančių pasekmių priežastį tu nurodai tavyje esantį poreikį rungtyniauti. Tu netgi spėji, kad noras įrodyti, jog esi geriausias, susiformavo tau dalyvaujant sporto varžybose. Tu taip pat įvardinai, kad nori tapti laisvas nuo tave ribojančio poreikio rungtyniauti ir atsiverti mėgavimuisi gyvenimu. Ir tai yra pirmas (labai rimtas!) žingsnis, siekiant norimų pasikeitimų.

Vis tik nesutinku, kad noras rungtyniauti atsirado tuo laikotarpiu, kai sportavai ir dalyvavai varžybose.  Kadangi tu pats norėtum liautis rungtyniavęs, tačiau lenktynės tau prasideda nesąmoningai, tartum savaime, todėl tikėtina, kad poreikis įrodinėti, jog esi geriausias, susiformavo kur kas anksčiau – tavo ankstyvojoje vaikystėje. 

Šiuo gyvenimo laikotarpiu mažo žmogučio išgyvenimas priklauso nuo tėvų.  Ne iš gero gyvenimo tavyje įsitvirtino įsitikinimas, jog tam, kad tave mylėtų, reikia labai stengtis ir įrodinėti, kad esi geriausias.  Tu jau užaugai, o tavyje esantis vidinis vaikais vis dar elgiasi pagal kadaise nusistatytą programą. Iškart pasakysiu, kad psichoterapijos metu galima šias nuostatas pakeisti.

Tuo galėčiau užbaigti, tačiau norisi pastebėti, kad tavo poreikis rungtyniauti labai primena gyvenimo scenarijų „Sizifas-2“. Gyvenimo scenarijų pirminiai variantai kaip tik priimami ankstyvojoje vaikystėje. 

Pagal scenarijų „Sizifas-1“ žmogus siekia tikslų, tačiau, būdamas netoli iki finišo, viską meta ir susidomi kitais dalykais. Metaforiškai kalbant, Sizifas beveik užritina akmenį į kalną, o likus keliems metrams iki viršūnės, jį paleidžia.

Sizifas-2 akmenį užritina ant kalno viršaus, tačiau akimirkai apsidžiaugęs, ima dairytis aplinkui: “Negi čia kalnas?  Negi čia viršukalnė? Štai ten, tolėliau, tai tikras kalnas.“ Ir nuritinęs akmenį žemyn, imasi naujos viršukalnės. 

Taip ir tu, Gedai, nugalėjęs vienose varžybose, tik akimirką jauti pasitenkinimą, o po to vėl nesąmoningai veržiesi į kitas lenktynes.  Tavo  atveju,  Gedai, panašu, kad  tu išsirungtyniauji smulkmenose, tad energijos pasiekti tikrai reikšmingus tikslus gali tiesiog nebelikti.  Gyvenimo scenarijų taip pat galima pakeisti, dirbant su psichologu.

Pagarba tau, Gedai, kad pats susivokei, jog toks rungtyniavimas su kitais niekur neveda, ir sieki tai pakeisti.  Būti geriausiu visose srityse nėra įmanoma.  Klausimas, ar reikia  (kam reikia?) siekti būti geriausiu net kokioje nors konkrečioje srityje. Beatodairiškai to siekti tikrai nereikia. 

Kaip perspėjimas  gyviesiems skamba vieno žymiausių prancūzų virėjo Bernaro Liuazo gyvenimo tragiška baigtis.

Bernaro Liuazo buvo paties aukščiausio kalno kulinarijoje užkariautojas. Jis tapo pačiu geriausiu iš geriausiųjų. Net 16-kai  ekstra klasės restoranų, kurių savininkas buvo Bernaras, buvo suteiktos trys žvaigždutės, išreiškiančios aukščiausią įvertinimą. Tai buvo žymaus virėjo ypatingo atsidavimo darbui rezultatas: Bernaras Liuazo dirbo 365 dienas per metus,  o paskutinius 17 savo gyvenimo  metų  neturėjo  atostogų.  Tačiau  išsilaikyti viršūnėj buvo nelengva.  Antrasis pagal reitingą Prancūzijoje  kulinarinis vadovas „Gault-Millau“  2003 metais Bernaro restoraną  „La Cote d'Or“ įvertino dviem balais žemiau (nuo 19-kos iki 17-kos iš 20 galimų) nei anksčiau.  Šito žymusis virėjas negalėjo išgyventi – būdamas 52 metų amžiaus Bernaras Liuazo nusišovė.

Kaip matome, riba tarp didžiavimosi profesiniais pasiekimais ir manjakinio ambicingumo gali būti išties  labai trapi.  Noras būti geriausiu iš vienos pusės skatina tobulėti, o iš kitos pusės gali privesti prie priklausomybės nuo reikšmingų žmonių ar juos atstovaujančių leidinių įvertinimo.  Ir tai atima tiek daug energijos, kad gali nebelikti jėgų gyvenimui. 

Pritariu tavo ketinimui pasikeisti ir susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą.  Su psichologo pagalba tai pasiekti bus įmanoma kur kas greičiau nei siekiant to savarankiškai.  Sėkmės!

2017 m. liepos 18 d., antradienis

Apie marčios ir anytos santykius


Lietuvių liaudies priežodis teigia, kad anyta – velnio pramanyti. Žinoma, gyvenime visaip pasitaiko, netgi tokių atvejų, kai vyro mama mielesnė už tikrąją mamą.  Ir vis tik paprastai liaudies posakiuose yra didelė dalis tiesos. Mano sesuo sakydavo: „Mano anyta pati geriausia pasaulyje... kol gyvename atskirai.“
Parinkau pluoštelį anekdotų apie anytos ir marčios santykius.



Anyta barė marčią:
-Nemoki grindų plauti, neskaniai valgį verdi, mano sūnų bari... Na, kas tu per moteris
!? Aš tai tavo metų...
-Mano metų, mama, - atsakė marti.- jau trečią vyrą palaidojote.

2017 m. liepos 15 d., šeštadienis

Trys dalykai, kurie trukdo surasti gyvenimo prasmę

Inovacinių psichotechnologijų instituto specialistai gerai žino psichotechniką "Žaizda, kliūtis, demonas".  Ji naudojama tukdžių, stabdančių žmogų jo kelyje į tikslą, pašalinimui.  Seminare "Gyvenimo instrukcija" prof. S. Kovaliovas papasakojo, kaip šią psichotechnologiją galima panaudoti gyvenimo prasmės suradimui.

Šį video įrašą paruošiau su lietuviškais subtitrais.  Smagaus ir naudingo klausymo ir žiūrėjimo.

Video įrašas čia arba https://youtu.be/aOchCRGyYZM

2017 m. liepos 14 d., penktadienis

Kaip vaikystės traumos įtakoja žmogaus gyvenimą

Visi žinome, kad vaikystė yra labai svarbus žmogaus gyvenimo laikotarpis, nuo kurio priklausys visas likęs gyvenimas.  Atrodo, kad tai - jau nuvalkiota tiesa, tačiau vis dar lieka nelabai aišku, kaip tai veikia. 

Pateiksiu pavyzdį iš savo gyvenimo.  Gyvenome tada Melnragėje ir aš lankiau pradinę mokyklėlę, prisiglaudusią pajūrio pušų paunksmėje. 

Buvau antrokė. Žiema.  Per pertraukas bėgdavome į lauką ir čiūžinėdavome ant išslidintų takelių.  Jau buvo aišku, kad kuo daugiau kartų pračiuoši, tuo slidesnis bus takelis.  Pavydo žvilgsnį traukdavo toks takelis, kuriame paviršius ne tik blizgėdavo, bet ir atrodydavo kaip tikras ledas.

2017 m. liepos 13 d., ketvirtadienis

Pasiilgau anekdotų


-Kai gimiau, man pasakė: „Rinkis arba protą, arba atmintį“.
Neprisimenu, ką tada išsirinkau.
-Nemeluok
! Viską tu prisimeni!
Bijau numirti paslaptinga mirtimi.
Tada mano giminaičiai gali nueiti į „Ekstrasensų mūšį“,
ir ten jiems papasakos apie mane kokią nesąmonę.