2016 m. rugpjūčio 27 d., šeštadienis

Kaip pasakyti draugui , kad jis tapo man labai svarbus


Arūno Maniušio nuotr.
Sveiki, kaip pasakyti draugui , kad jis man labai svarbus tapo, nors mes pažįstami tik 3 dienas ... Prašau, padėkite. Man labai reikia turėti draugą. Kaip susidraugauti artimiau!! Jei galima pakeiskite mano vardą.

Rimvydas (vardas pakeistas)


Sveikas, Rimvydai,

Šį laišką rašau praėjus daugiau nei trim dienoms po tų trijų dienų, kai susipažinai su tau svarbiu žmogumi.  Gali būti, kad jau  pats nusprendei, ką daryti, ir sumanymą įgyvendinai.  Nežiūrint to, tavo klausimas yra svarbus ir atsakymas į jį gali būti įdomus ir kitiems skaitytojams.

2016 m. rugpjūčio 26 d., penktadienis

Posakis „jei pavydi, reiškia – myli“ yra neteisingas

Arūno Maniušio nuotr.
Pradėsiu nuo alegorijos, kurią sugalvojau pati.

Kartą gyveno mergaitė, kuriai vis trūko meilės.  Netgi ne tiek pačios meilės, kiek įrodymų, kad kitas ją myli.  Ir ištekėjo ji už pavydaus vyro, kuris visą savo laisvalaikį skirdavo meilės jai įrodinėjimui:  ją sekė, kad nežiūrėtų į kitus vyrus, kaltindavo išdavystėmis, vadindavo parsidavėle, kas valandą reikalaudavo įrodymų, kad ji yra jam ištikima.  Bet visa tai mergaitės nepripildydavo meile, net gi priešingai – ji jautė savyje didėjančią skaudžią tuštumą, ir vis labiau ir labiau jai trūko meilės.

Kol vieną kartą mergaitė suprato, kad posakis „jei pavydi, reiškia – myli“ yra neteisingas.  Šitai supratusi mergaitė įsidrąsino ir paliko vyrą. Gyvendama viena, ji išmoko mylėti save ir ta meile užpildyti vidinę tuštumą. Ir tik tada, kai pamilo save, ji tapo moterimi, sugebančia mylėti ir priimti kito meilę.

2016 m. rugpjūčio 25 d., ketvirtadienis

Žmogus išlips iš duobės, ir niekam nereikės verkti



Arūno Maniušio nuotr.
Dirbau su kliente, kuri mokosi  Inovacinių psichotechnologijų institute. Ir staiga pasireiškė jos baimė dirbti psichoterapeute.  Pradėjus aiškintis, su kuo gali būti susijusi jos baimė, klientė prisiminė, kad prieš 10 metų ji buvo viena iš Medicinos centro tame mieste, kuriame gyveno, įkūrėja. Ji matė sunkius ligonius, klausydavosi jų istorijų, įsigyvendavo į jų skausmą. Ilgainiui jai pasidarė taip baisu, jog net pati susirgo sunkia depresija ir ilgai negalėjo pasveikti.  Sunkios būsenos paveikta, ji pardavė savo  akcijas, ir netgi susirgusi nebegalėjo kreiptis į tą Medicinos centrą – taip sunku jai buvo.
Prisimenate priežodį, kad nudegęs barščiais, pro batvinių (t.y. burokų) lauką eidamas pučia? Taip moters pasąmonė, saugodama ją nuo galimų neigiamo darbo su klientų problemomis pasekmių, ėmė ją gąsdinti, sukeldama tokio darbo baimę.
Papasakojau klientei pavyzdį apie du žmones, vienas iš kurių, įkritęs į gilią duobę ir negalėdamas iš jos išlipti, graudžiai verkė. Kitas, norėdamas vargšelį nuraminti, įšoko į duobę. Galime įsivaizduoti, kad ilgai jis nelaimėlio neramino, nes greitai ir pats pradėjo verkti, matydamas, kad nėra vilties išsikrapštyti iš duobės.

2016 m. rugpjūčio 24 d., trečiadienis

Žmogaus gyvenimo etapai įvairiais rakursais


Arūno Maniušio nuotr.
ŽMOGAUS GYVENIMO ETAPAI (2)
Tęsinys. Pradžia čia.

Žmogaus gyvenimo etapai“ –  vienas  S. Kovaliovo straipsnio „Apie integralinį neuroprogramavimą skirsnis, kurį dėl jame pateikiamos medžiagos kiekio padalinau į dvi dalis. Pirmoje dalyje S. Kovaliovas pasakojo apie vitališkumą ir nuo ko jis priklauso bei išskyrė dvi žmogaus gyvenime puses. Pirmojoje gyvenimo pusėje žmogus mokosi išgyventi (išgyvenimo lygis), ir tik antroje gyvenimo pusėje (tikrojo gyvenimo lygis), jei ją pasiekia, pradeda iš tikrųjų gyventi džiaugsmingai, sėkmingai, laimingai. O dabar skaitytojų dėmesiui pateikiu antrąją šio skirsnio dalį.
                                                                                                                                 Linga Švanienė

Žmogaus gyvenimo etapų (kartu jie yra ir vystymosi lygiai) koncepcija yra tokia globali ir visaapimanti, kad jai aprašyti paskyriau visą knygą „Kaip gyventi, kad gyventum“, o dabar jau matau, kad knygą galima (ir reikia!) papildyti ir perrašyti. Nauja informacija veržiasi srautu – tiesiog iš visų žmogaus gyvenimiškos veiklos „plyšių“. Šiame straipsnyje man teks apsiriboti greitakalbe.

2016 m. rugpjūčio 23 d., antradienis

Veikla padeda užsimiršti ir greičiau praeiti skausmingąjį laikotarpį


Arūno Maniušio nuotr.
Sveiki, labai norėčiau patarimo, kaip galėčiau padėti sesei, ypač dabar po sūnelio netekties. Jinai visą skausmą laiko savyje. Net nesikalba su manimi.  Čia namuose esame visi palūžę...
Dovilė (vardas pakeistas) 

Labas, Dovile,
Nuoširdžiai užjaučiu dėl mažylio netekties. Suprantu, kad nėra žodžių, kuriais būtų galima numalšinti netekties gėlą.  Matau, kad vaikučio mirtį skaudžiai išgyvena ne tik mama, bet ir jūs, jos artimieji.  Įsivaizduoju, kad jaučiate begalinį sielvartą, jums sunku apie kažką kitą galvoti, jautriai reaguojate į aplinkinių komentarus, padidėjo dirglumas.  Tokie jausmai paprastai sukyla, netekus brangaus žmogaus.  Taip pat galite jausti kaltę, kad nepavyko išsaugoti vaikučio, pyktį ant savęs ar kitų žmonių, apmaudą.

2016 m. rugpjūčio 22 d., pirmadienis

Kol nepriėmei kito tartų piktų žodžių, jie priklauso tam, kuris juos atsinešė


L. Švanienės nuotr.
Paprastai žmonės skaudžiai reaguoja į jiems metamus kaltinimus arba užgauliojimus.
– Kaip tave pavadino? -  klausiu.
– Durne, nevėkšla, kiaule, beprote...
– Ar tu tokia esi? – vėl klausiu.
– Ne... – atsako.
– O kaip jautiesi?
– Pikta, apmaudu, skaudu...
– Gerai, - atsakau. – o kaip jaustumeisi,  jeigu aš tave pavadinčiau...  Bomžė - tu, nepraustaburnė!


2016 m. rugpjūčio 21 d., sekmadienis

Visur, kur galima gyventi, galima gyventi gerai


Arūno Maniušio nuotr.
Sergejus Kovaliovas:
Pagrindinis mūsų uždavinys 
– teisingai suformuoti visiškai naują pasaulėžiūrą savo, kitų, pasaulio ir Dievo atžvilgiu. Vadovaudamiesi esama pasaulėžiūra, dabartiniu mūsų sukurtu pasaulio modeliu patekome į aklavietę, pajutome visišką beprasmybę.

Klausėte apie depresiją. Aš nesiruošiu pasakoti šio fenomeno teorijos, nors ją puikiai išmanau kaip psichologijos mokslų daktaras. Vis tik noriu pasakyti štai ką. Kai Harvardo mokslininkai atliko tyrimus, kodėl tokia trumpa mūsų gyvenimo trukmė, savo nuostabai jie išsiaiškino: mes mirštame ne todėl, kad geriame alkoholį ir rūkome. Yra šalių, kuriose geriama ir rūkoma kur kas daugiau. Pasirodo, kad mes mirštame iš ilgesio ir gyvenimo prasmės nebuvimo. Kartoju: iš ilgesio ir gyvenimo prasmės nebuvimo! Ir toks mirštamumas – tai lyg protestas ir migracija: čia gyventi nebegaliu, iš čia aš išeisiu. Tokia perspektyva nedžiugina.