2016 m. liepos 30 d., šeštadienis

Šalia savęs niekaip negaliu įsivaizduoti bendraamžio ar tik šiek tiek vyresnio vaikino


V.Pukiriovas "Nelygi santuoka" 1862 m.
Sveiki. Net nežinau, nuo ko pradėti, nes galvoje sukasi daugybė minčių, kurias sunku surikiuoti. Tačiau kasdien tampa vis sunkiau gyventi su problemomis, kurių matyt pati prisikuriu, o paskui niekaip negaliu išspręsti.

Man yra 23 metai ir iki šiol nesu turėjusi beveik jokių rimtesnių santykių, nes dažniausiai pati surandu priežasčių atstumti vaikinus ir jų man rodomą dėmesį. Esmė yra tame, kad šalia savęs niekaip negaliu įsivaizduoti bendraamžio ar tik šiek tiek vyresnio vaikino. Dažniausiai, net nepabendravusi, susidarau išvadas, kad jie nesubrendę, neatsakingi, nerimti, todėl neturėčiau švaistyti laiko beprasmiams santykiams, kurie neturi jokios ateities. Mane visada žavėjo vyresni vyrai, pokalbiai su jais atrodydavo įdomūs ir prasmingi, o visų svarbiausia, kad jų požiūris į gyvenimą dažniausiai primindavo manąjį, kuriame nėra vietos jaunatviškoms kvailystėms ir lengvabūdiškumui.

Daugiau, nei prieš metus mano gyvenime atsirado vienas vyras, kuris puikiai atitiko mano įsivaizduojamą idealą. Laikas, praleistas su juo  buvo nepamirštamas, turėjome daug bendrų interesų, o kai jis būdavo šalia, jaučiausi tikrai laiminga. Tačiau, nusprendžiau nutraukti santykius, nors iki šiol dėl to gailiuosi. Man labai jo trūksta, nors kasdien stengiuosi įtikinti save, kad pasielgiau teisingai. Kad nėra normalu susitikinėti su 30 metų vyresniu vyru, kuris turi tik šiek tiek už mane jaunesnę dukterį. Tačiau jaučiuosi taip, lyg būčiau praradusi patį svarbiausią žmogų savo gyvenime ir jokio kito, panašaus į jį niekada nebesutiksiu. Niekas manęs nebedžiugina ir nieko nebenoriu, tik paskambinti jam, atsiprašyti, pasakyti, kad klydau ir noriu jį susigrąžinti. Tačiau žinau, kad mano šeimai būtų sunku su tuo susitaikyti, o draugai taip pat sureaguotų neigiamai dėl tokio mano sprendimo. Neįsivaizduoju, kaip turėčiau elgtis ir ką daryti, kad gyventi taptų nors šiek tiek lengviau.

2016 m. liepos 29 d., penktadienis

Ar tikrai man to reikia?


Levitanas Isaakas. "Peizažas su garlaiviu" 1889 m.
Žmogus dažnai prisigalvoja tokių norų, kokių jam iš tiesų visai nereikia. Papasakosiu su šia tema susijusį ankdotą, kurį kaip iliustraciją pateikė S.Kovaliovas vieno seminaro metu.

Tais laikais, kai pagrindiniu automobiliu buvo „Volga“, o žydai buvo laikomi turtingiausiais žmonėmis, armėnų radijui uždavė klausimą:
-Ar gali vidutinis žydas nusipirkti „Volgą“?
Armėnų radijas pagalvojo ir atsakė
:
-Gali.  Tačiau kam jam tiek vandens, tiek prieplauk
ų ir tiek garlaivių...


Ir čia S.Kovaliovas auditorijai uždavė retorinį klausimą:
-Supratot? Ir kam jums tiek vandens, prieplaukų ir garlaivių?..

2016 m. liepos 28 d., ketvirtadienis

Kuo išauga ančiukai, kurie žino, jog jie turi būti vištomis



Arūno Maniušio nuotr.
Šįkart pateiksiu man labai patinkančią prof.S.Kovaliovo sukurtą alegoriją apie vištą ir ančiukus.  Ją Sergejus Kovaliovas papasakojo kaip seminaro „Ego būsenų integracija“ įvadinę metaforą. 



Kartą žuvo antis, kuri jau buvo sudėjusi kiaušinius, todėl  juos pakišo po višta, kad ančiukai būtų išgelbėti.  Reikia pasakyti, kad višta sutiko išperinti ančiukus, nes , kaip žinoma, vištai nesvarbu, kur tupėti, svarbu tik tupėti.  Ančiukai išsirito ir pirmu reikalu žvaliai nušlepsėjo link tvenkinio.  Štai višta juos išperino ir jie nušlepsėjo link vandens.  Ančiukai sušoko į vandenį, o višta ėmė kudakuoti:
-Kud-ku-da! Kud-ku-da! Nuskęsite! – ir t.t. , su visoms mamoms būdinga ir net privaloma informacija, kurią ji ir perteikė ančiukams.

2016 m. liepos 27 d., trečiadienis

Galima prašyti ir gauti viską, ko tik norite




Arūno Maniušio nuotr.

Savarankiškos psichoterapijos krypties "Integralinis neuroprogramavimas" autorius prof. Sergejus Kovaliovas pasakoja apie … Integralinį neuroprogramavimą.

J
Ištrauka iš S.Kovaliovo straipsnio “Apie integralinį neuroprogramavimą”. 


Pasakojama, kad viena kartą ganėtinai kvaila mergaitė pagavo auksinę žuvelę.  Žuvelė (atsidususi, kaip įprasta) pasiūlė išpildyti tris jos norus, jeigu mergaitė paleis ją į laivę.
-Gerai, - pasakė mergaitė. – Padaryk mano nosį tokią ilgą, kaip gandro...
Žuvelė net žagtelėjo iš nustebimo, bet išpildė jos pageidavimą.
Mergaitė pačiupinėjo savo ilgą... jau ne nosį, o snapą ir išreiškė antrą norą:
-Dabar padaryk, kad mano ausys būtų tokios didelės kaip dramblio.
Dar labiau nustebo žuvelė, tačiau išpildė ir šį prašymą.
-Labai gerai, - pasakė mergaitė, čiupinėdama savo didžiules ausis.- pagaliau manęs bijos ir todėl gerbs.  Ir dar man padaryk didžiulį storą užpakalį...

2016 m. liepos 26 d., antradienis

Kaip išsirinkti auklę savo vaikui



L.Švanienės nuotr.
Klausimas:
Sūnui beveik dveji metai, tuoj grįšiu į darbą, tačiau iki kito rugsėjo nenoriu vaikučio leisti į darželį.  Ieškau auklės per skelbimus, nes kiek klausiu pažįstamų, nieks nieko nerekomendavo. Iš tikrųjų esu prisiskaičiusi internete visokių baisių dalykų – kaip auklės vaiko čiulptukus į vyną panardina, kad geriau miegotų, kaip pavagia ką nors... Kaip suprasti, kad tai tinkamas žmogus? Juk, kai kalbi telefonu, visos kalba maloniai... Širdis linksta link jaunos merginos, prie studentų, bet vyras sako, kad jam patikimiau pagyvenusi, savo vaikus užauginusi. Žodžiu esu pasimetusi.

Matau, kad laiškučio autorė su vyru pagrindiniu auklės pasirinkimo kriterijumi laiko žmogaus amžių. Tačiau nėra jokios garantijos, kad  susiradus auklę, nepriklausomai ar vyresnę, ar jaunesnę, jauni tėveliai gaus visai ne tai, ko tikėjosi.   Visų pirma pabandykim išsiaiškinti, ko nori berniuko mama.  Tam panaudokim sutrumpintą tikslų formulavimo metodiką.  Kalbėsiu jaunosios mamytės vardu. Taigi, pradedam!

2016 m. liepos 25 d., pirmadienis

Apie žmonijos gyvenimo modelius ir polinkį į kraštutinumus

Nepalas. Arūno Maniušio nuotr.
Egzistuoja du gyvenimo modeliai.

Pirmasis: gyvenimas – nenutrūkstantis būties lygio kėlimas.  Tiksliau, ne būties, o buities.  Gyvenimas laikomas pavykusiu, jei įsigijot stadiono dydžio jachtą at net visą aviaparką  ir t.t. Ir jei gyvenimas nusisekė, tai galų gale galit sau leisti tapti šiek tiek „šventu“,  prisidėdamas prie labdaros.  Šis gyvenimo modelis tapo norma europietiškoje civilizacijoje.  Į šį modelį jau linksta ir netgi Rytai.  Šalys, kurios tradiciškai buvo giliai dvasingos, dabar perima poziciją, kad Dievą mylėti geriau šiltnamio sąlygomis.

Antrasis kelias – gyveni skurdžiai, klubus apjuosęs medžiagos atraiža, su dubenėliu ryžių dienai, bet tu – dvasingas žmogus.  Kartais maudaisi Gange, kartais, keldamas pavojų savo gyvybei, geri iš jo vandenį, bet svarbiausia žinai, kad tai – šventas, dvasingas gyvenimo kelias.  

2016 m. liepos 24 d., sekmadienis

Ką daryti, kad seni tėvai atstotų nuo manęs, nes labai pavargau nuo jų?


Arūno Maniušio nuotrauka
Esu keturiasdešimties metų moteris.  Jau aštuoneri metai mano tėvai gyvena ne Lietuvoje. Prieš trejus metus atvykau pas juos, darbą susiradau pati, susitaupiau pinigų ir išėjau gyventi atskirai. Tėvai kalbos visiškai neišmoko.
Šiuo metu (tai tęsiasi jau pusantrų metų), kai jų sveikata pablogėjo, kiekvieną poilsio dieną  turiu eiti kur nors su vienu iš jų -  tai pas gydytoją, tai kitur, kad pavertėjaučiau.  Dėl gydytojų, visai sutinku jiems padėti, bet visa kita tikrai man per daug. Padedu jiems kiek galiu, bet jaučiuosi labai pavargusi nuo jų.
Neturiu visiškai savo gyvenimo, net negaliu nieko planuoti per poilsio dienas, nes jiems visada kur nors reikia manęs. Pradėjau net naktimis nebeužmigti.  Neinu niekur,  net jei pakviečia bendradarbiai,  vis galvoju: o jei tėvai paskambins.
Mane jie taip įsuko į savo gyvenimą, kad aš savojo nebeturiu, nepailsiu, nebeturiu privatumo, nesusirandu hobio.  Rodos, kad jau nieko  ir nebenoriu, net savo uniformos išsilyginti...  Ką daryti, kad mano tėvai atstotų nuo manęs, labai pavargau nuo jų. V.,  40 m.