2016 m. rugsėjo 26 d., pirmadienis

Vaikystės kasdienybė: vietoj paguodos ir palaikymo gaunamos krūvos priekaištų


Arūno Maniušio nuotr.
Sakoma, kad vaikystė – laimingiausias žmogaus gyvenimo etapas. Patikėkit, tai – suaugusių pasakos.  Suaugusių, kurie užmiršo savo vaikystės baimes, nuoskaudas, bejėgiškumą, nesupratimą, bendravimo ir meilės trūkumą patirtus tuo jautriu žmogaus gyvenimo laikotarpiu. 

Tai, kas tėvams gali atrodyti kaip smulkmenos, vaikai išgyvena kaip begalinį siaubą.  Pasidalinsiu vieno pažįstamo pasakojimu apie jo vaikystėje patirtą baimę ir apie tai, kaip mama atsiliepė į jo jausmus.  O juk tai tipiška…


Buvo man apie 9 - 10 metų, vyriuks jau ūgtelėjęs, taip sakant. Tą karta mama paliko mane vieną namuose. Kažką veikiau, tikriausiai, skaičiau. Ir pradėjo po sofa pelė kažką garsiai graužti. Dabar sunku suprasti, bet tada man pasidarė labai baisu nuo to garso. Aš padaužiau delnu į stalą, ir brazdėjimas liovėsi. Toliau skaičiau, ir, staiga, vėl pelė pradėjo graužti. Nepamenu, kaip triukšmą keldavau, bet tai vis kartojosi. Buvo labai baisu.

2016 m. rugsėjo 25 d., sekmadienis

Mane ištiko šokas, kai mama atskleidė savo vaikystės paslaptį

L.Švanienės nuotr.
Sveiki, man 25 metai. Neperseniausiai mama prasitarė, jog vaikystėje ją prievartavo pedofilas. Negaliu atsigauti - gavau šoką. Atsikeliu ir užmiegu su ta mintim, nežinau ką daryti,  kaip sau ar mamai padėti.
 
Esu vyriausia šeimoje. Mama sukūrė  normalią šeimą.
Erika (vardas pakeistas)

 

Labas, Erika,
 
Vaiko seksualinis išprievartavimas yra baisus nusikaltimas, paliekantis gilią traumą, įtakojančią visą tolesnį žmogaus gyvenimą. Vienareikšmiškai, ši kadaise išgyventa prievarta mamai ir šiandien turi didelę įtaką.
 
Gali kilti klausimas, kodėl tu dabar išgyveni šoką dėl įvykio, nutikusio gerokai prieš tavo gimimą. Drįsiu teigti, kad tu ir anksčiau nesąmoningai apie tai “žinojai”.  “Žinojai” rašau kabutėse, nes mamos paslaptis pasireiškė tavyje netgi ne nuojautomis, o kažkuo, kas yra žymiai toliau ir giliau, kas egzistuoja, bet to neįmanoma apčiuopti, įvardinti ar suvokti. Tarytum kažkur toli griaudėtų ir žaibuotų, kai tavo aplinkoje šiuo metu giedra, jauku, šilta, ramu. Bet kartu jauti, kad kažkas toje idilėje nevisai taip. 

2016 m. rugsėjo 24 d., šeštadienis

Kaip žinoti, ar tai yra tikra meilė, ar tik liguistas prisirišimas?

Arūno Maniušio nuotr.
KLAUSIMAS: Pasitaiko, kad poros daugybę kartų susieina ir vėl išsiskiria.  Ir taip tęsiasi ilgą laiką.  Kaip žinoti, ar tai, kas sieja žmones, yra tikra meilė, ar tik liguistas prisirišimas prie kito žmogaus?


SERGEJUS KOVALIOVAS ATSAKĖ: Vienintelis man žinomas teisingas tikros meilės kriterijus yra šis – jei man gerai nuo to, kad gerai kitam, ir aš darau viską, kad kitam būtų gerai, tai reiškia, kad aš jį myliu. Jei kitas žmogus elgiasi taip mano atžvilgiu – jis mane myli.  Visa kita – tik žodžiai ir liguista vaizduotė…

P.S.
Įsimylėjimas: “Aš myliu tave, todėl, kad man būtų gerai,  elkis taip ….”
Meilė: “Aš myliu tave – ką tokio galiu padaryti, kad tau būtų gerai…”

2016 m. rugsėjo 23 d., penktadienis

Ar svetimas žmogus turėjo teisę šitaip pasielgti su mano vaiku?


Arūno Maniušio nuotr.
Laba diena,

Labai noriu pasiteirauti vienu man labai svarbiu klausimu: Buvo tokia situacija: Buvome nuvykę į svečius, kartu buvo ir dar vieni draugai atvykę su šeima. Mes turime 3 metų sūnų, o tie atvykę draugai turi 6 metų dukrą. Ir atsitiko taip, kad maniškis sūnus bežaisdamas ir norėdamas pamandravoti, įspyrė tam atvykusiam vyrui į koją. Tada jis pamanė turįs teisę jį paauklėti, ir visiems matant, numovė jam kelnytes ir pliaukštelėjo per užpakaliuką, lyg ir žaismingai pasakydamas kad taip negalima elgtis, ir paliko jį stovėti su numautomis kelnėmis. 

Man buvo be galo pikta matyti, kad jis taip elgiasi, aš priėjau prie savo vaiko ir apmoviau kelnytes, pasakiau kad spardytis negalima, ir pasakiau tam vyriškiui, kad daugiau taip nesielgtų, ir negana to, gavau moralą, kad kišuosi į jų ginčą. Bet kuo toliau galvoju, tuo labiau galvoju, kad čia ne šiaip sau poelgis, manau čia didelė gėda padaryta mano vaikui.

2016 m. rugsėjo 22 d., ketvirtadienis

Prasmė ne tik suteikia gyvenimui sparnus, bet ir prailgina žmogaus gyvenimą

L.Švanienės nuotr.
Prof. S. Kovaliovo seminaro „Antieidžingo psichoterapija“ metu buvo tiek įspūdžių ir tiek darbo, kad nebeturėjau jėgų kažką tokio svarbaus išskirti, kad galėčiau pasidalinti su savo tinklaraščio skaitytojais.  Išsimiegojusi savo lovoje namuose, ir euforijai atlėgus, jau galiu pasidalinti kai kuriomis mintimis.
 
Priežasčių, kodėl žmonės sensta (ir sensta būtent taip, kad senatvė tampa baisiausiu gyvenimo etapu) yra labai daug, tačiau iš jų galima išskirti dvi pagrindines priežastis: entropijos kaupimasis ir prasmių tolesniam gyvenimui nebeturėjimas.  Entropiją paliksiu kitiems kartams, o šiandien atkreipsiu dėmesį į prasmių turėjimo svarbą.  S. Kovaliovas netgi paminėjo, kad galima sužinoti, kiek liko žmogui gyventi pagal tai, kiek ir ką jis dar nori nuveikti šiame gyvenime.
 
Kaip ryškiausias ir labai liūdnas pavyzdys to, kad neturėdamas dėl ko gyventi, žmogus greitai iškeliauja į dausas, yra tie atvejai palyginus dar stiprių vyrų, kurie išėję į pensiją (ar net artinantis pensijai), staiga suserga neišgydoma liga ir per pusmetį metus numiršta. Tikriausiai, ir jūs girdėjote ne vieną tokį atvejį.

2016 m. rugsėjo 21 d., trečiadienis

Sužadėtinės nerimas: jis kalba tik apie savo svajonę ir daugiau niekas jam nerūpi


Arūno Maniušio nuotr.
Sveiki, norėčiau Jūsų nuomonės, nes pačiai labai sunku suprasti, kas šiuo metu vyksta mano gyvenime... 

Taigi, nuo pat paauglystės turiu vaikiną, prieš metus susižadėjome. Per 6 draugystės metus buvo visko, daug pykčių ir daug džiaugsmo. Nuo tos dienos, kai tapome sužadėtiniai, dingo visi pykčiai. Jis tapo labai geras ir mylintis. Kiekvieną dieną jaučiausi mylima ir labai laiminga. Iki šiol... 

Kadangi vaikinas jau nuo vaikystės turėjo svajonę, nusprendė ją įgyvendinti, o kad ją išpildytų, turės išvykti 4 savaitėms. Žinoma, liūdna bus be jo, bet aš jo lauksiu. O visa bėda tame, jog jis tapo lyg nesavas, kalba tik apie savo svajonę ir daugiau niekas jam nerūpi. Jo mintyse tik ta svajonė, pradėjo mažai rodyti dėmesio... 

Aš bandžiau kalbėtis, sakiau, jog man bus liūdna tas 4 savaites dėl to šias paskutines dienas, kol esam kartu, noriu daug gražių akimirkų ir meilės. Jo atsakymas: "Aš apie nieką negalvoju, tik apie savo svajonę, aš tave myliu, bet mano mintyse tik svajonė, nepyk, man kitaip neišeina". Klausiau, ar kai jis sugrįš bus dėmesingesnis, sakė, jog nežino. 

2016 m. rugsėjo 20 d., antradienis

Esu kariškis: bijau karinių veiksmų, kenčiu dėl išsiskyrimo su mergina


Arūno Maniušio nuotr.
Sveiki,

nežinau net nuo ko pradėti... Ogi tikriausiai pradėsiu nuo to, kad esu kariškis, ir žinant šiuo metu vyraujančią situaciją Ukrainoje, tai su lyg kiekviena diena didėja tikimybė, kad teks ir man pačiam išvyktį į tą kraštą, tai kelia tikrai nemažai baimės, bet neskaitant to, išsiskyriau ir su mergina, kaip ištverti visą tai, ką patartumėte? Iš anksto ačiū. 

Rimantas (vardas pakeistas)
2014-09-09