2015 m. lapkričio 19 d., ketvirtadienis

Nusivylęs vaikinas: iš santykių tikėjaus, kad bus kaip pasakose, tačiau dabar tik nusvyra rankos

Simonos Krogertaitės pieš.
Sveiki, esu Edvinas, man 16 metų.  Draugauju su mergina jau metus ir dar 2 mėnesius. Viskas lyg ir būtų gerai, bet kai kurios problemos man neleidžia ramiai gyventi.

Mes bendraujam gražiai, laukiam, kol išgirsim vienas kito balsą, bet labai dažnai pykstamės dėl dalykų, kuriems nereikėtų suteikti tiek prasmės. Pavyzdžiui, esame vienas kitam iškėlę daug salygų, ką galim daryt, ko ne. Mes manome, kad taip paprasčiau bendrauti, nes nėra nesusikalbėjimo, kai vienam jo veiksmai atrodo normalūs, o kitam  tai nepatinka.

Nu žodžiu, užtenka, kad ją mokykloje kas nors užkalbina, man dėl to jau dingsta nuotaika. O juk pagalvojus, kas čia tokio. Bet juk man skauda dėl to, ir tai kažką reiškia.

Mums būna, kad tiesiog neberandam, apie ką šnekėtis. Bet kai paklausiu, kodėl  tu tyli, atsakymas būna toks: „Tyliu, nes neturiu, ką pasakyti. O pats, kodėl tyli?“ Arba ji manęs to paties klausia, ir aš tą patį atsakau. Tada susipykstam.

Iš santykių aš tikėjaus, kad bus kaip pasakose, kad viskas aišku, kad viskas gerai, kad nebus problemų, bet tai, ką patiriu dabar, man nuo to tik nusvyra rankos ir tiek.

Ar tai gali reikšti, jog mes neturim tiek bendrų savybių, kad tiktume vienas kitam? Ar tai reiškia, kad susižavėjimui dingus, nebėra kam toliau kurstyti meilės? Ar tai gali reikšti, jog šiuos santykius geriau būtų nutraukti? Jei ne, gal galit patart, ką daryti, kad nebebūtų man su ja  taip gera.  Juk mūsų bendravimas - vieni pykčiai.  Ką daryt, kad nebūtų taip? Ačiū už jūsų atsakymą.

Edvinas (vardas pakeistas)

 

Labas, Edvinai,

Kviečiu pagalvoti, ar iš tiesų galima pasakyti, kad  jūs gražiai bendraujate, kai dažnai pykstatės.  Paprastai, kai vaikinas su mergina barasi, jų santykiai nėra darnūs. Kaip jau pamatei, nepadeda nė iškeltos vienas kitam sąlygos, nors atrodė, kad taisyklių sudarymas padės išvengti nesusipratimų.

Rašai, kad tau skaudu, kai mokykloje tavo draugę užkalbina kiti vaikinai. Tau atrodo, kad tokia reakcija parodo, kokia brangi tau yra mergina.  Aš nežinau tiksliai, ką  tais atvejais jauti, tik noriu atkreipti dėmesį, kad tokiu būdu gali pasireikšti ir paprastas pavydo jausmas.  Tarp vaikų dažnai iškyla rietenos, kai vienas iš jų paima kito žaisliuką, kuris ilgą laiką užmirštas mėtėsi dėžėje ar lentynoje. Taip ir tavyje gali sukilti nepasitenkinimas, pamačius kitą jaunuolį, kalbinant tavo merginą.

Beje, jokie susitarimai, pasižadėjimai ar net santuoka (tai tau dar ateity), nepadaro draugės „tavo mergina“.  Iš esmės ji yra, lieka ir liks atskira asmenybe, gyvenančia savo gyvenimą.  Ji niekieno, tik savo ir sau.  Bet koks žmogus yra laisvas pasirinkti, su kuo bendrauti, kam šypsotis, į ką žiūrėti, su kuo tylėti. Ir šios teisės iš jo ar jos niekas negali atimti. O jei tu dėl to blogai jautiesi, tai tavo problema, kurią geriausia spręsti, augant ir bręstant kaip asmenybei.

Suprantu, kad gali būti nejauku, kai ilgai lauktame ir svajotame susitikime su mergina neturite apie ką kalbėti.  Sako, kad Ruzvelto žmona žinojo aštuonis šimtus (!) temų aukštuomenės pokalbiams.  Pirmajai ledi tai buvo būtinybė, o jūsų bendravime nėra jokios prasmės rutulioti dirbtinius pokalbius.  Įsivaizduok tik, kaip sunku būtų save versti kalbėti „dėl reikalo“  ištisus mėnesius, metus ar net dešimtmečius. Tuo labiau, Rono Chabarto žodžiais, „ kas nesupranta tavo tylėjimo, niekada nesupras ir tavo žodžių“.

Tau atrodo, kad nebesupranti savo jausmų draugei, pradėjai abejoti, ar ją iš tiesų myli. Situacija, kai būtinumas kažką daryti kelia nepalankius žaidėjui padarinius, vadinama sudėtingu vokiečių kilmės žodžiu cugcvangas.  Panašu, kad tavo draugystėje su mergina susiklostė panašūs reikalai.  Natūralu, kad norėtum išgirsti labiau patyrusio žmogaus patarimą, kaip geriausia tau pasielgti. 

Atkreipdama tavo dėmesį į tai, kad sprendimus (ir atsakomybę) savo gyvenime priimi tik tu pats, pateiksiu tarptautinio rejestro psichologo prof. Sergejaus Kovaliovo atsakymą kitam vaikinui į panašų tavajam klausimą: „Leisk, tegu viskas vyksta tarytum savaime.  Įvykių neforsuok, tik ramiai juos stebėk.  Tuo pačiu pasistenk sau atsakyti į paprastą klausimą: „Ką aš noriu gauti iš šių santykių? Ir – ar nori draugė to paties?...“
 
Ypatingai svarbu atsakyti sau į pastaruosius klausimus.  Galimas dalykas, kad tada pasidarys kur kas aiškiau.  To ir linkiu.  Sėkmės!

2015 m. lapkričio 17 d., antradienis

Vis pasirenku netinkamus vyrus...



 © Simonos Krogertaitės pieš.
Iš laiško:
Man beveik trisdešimt, noriu šeimos, ramaus gyvenimo, bet nesuprantu ką darau netaip, kad man nesiseka su vyrais. Dėmesiu skųstis negaliu, bet vis pasirenku netinkamus vyrus...
Nijolė (vardas pakeistas)

Sveika, Nijole,
Nežinau, ką darai ne taip, nes apie tai, ką darai, neparašei.  Taip pat nevisai aišku, pagal kokius požymius žinai, kad tau nesiseka su vyrais, nes toliau rašai, kad vyrų dėmesio tau netrūksta.  Visa tai priveda prie klausimo, ar tu žinai, kokio vyro norėtum savo gyvenime. Tai skamba kaip: „Kokius turiu – nonoriu, o kokio noriu – nežinau.“
O koks ištiesų turėtų būti tas žmogus, su kuriuo jaustumeisi rami, su kuriuo norėtum sukurti šeimą? Konkretesnis žinojimas tikrai padėtų pasirinkti sau tinkamą vyrą.
Išsiaiškinti, koks tai turėtų būti žmogus, padėtų žemiau aprašytos užduoties atlikimas.
Visų prima surašykite bendruosius pageidavimus: amžius (nuo-iki), gyvenamoji vieta, pilietybė/tautybė, socialinis statusas, išorė (ūgis, svoris, akių/plaukų spalva ir kt.).  Kai tai atliksite, padalinkite A4 lapą į 4 dalis ir kiekvienoje grafoje surašykite po 7+/-2 bruožus atsakydami į klausimus pagal šią schemą:

2015 m. lapkričio 14 d., šeštadienis

Valgote per daug? Į pagalbą ateina neuroprogramavimo psichotechnikos

© Simonos Krogertaitės pieš.
Su svetainės "VLmedicina" redaktore Genovaite Privediene kalbėjomės apie polinkį persivalgyti ir ką daryti, kad taip neatsitiktų.  Interviu portale išspausdintas 2015-11-14, o čia pateikiu pilną pokalbio versiją, nes atsižvelgiant į svetainės specifiką, nebuvo įdėtas paskutinis klausimas ir atsakymas į jį.  Kviečiu paskaityti.


„Turiu tokią problemą - nevaldomą apetitą: valgau nemažai ir dažniausiai vakare, po darbo“. „Žinau, kad valgyti reikia po nedaug, bet dažnai, bet kartais persivalgau, ypač kai maistas labai skanus“, - tokius ir panašius skundus tenka išgirsti  kiekvienam mūsų. Kas lemia tokį nevaldomą ėdrumą? Kaip susilaikyti tuomet, kai skrandžio poreikiai patenkinti, tačiau noras kimšti valdo? Šįsyk kalbiname ne dietologą, žolininką ar gydytoją, o integralinio neuroprogramavimo konsultantę Lingą Švanienę.
Ar tenka sulaukti klientų, susirūpinusių dėl persivalgymo problemos? Ar galima jiems padėti?

Visų pirma atsiliepsiu į skundą, jog problema yra nevaldomas apetitas.  Iš tiesų problema yra ne nevaldomas apetitas, o tos pasekmės, kurios gali būti susijusios su polinkiu persivalgyti.  Juk yra tokių žmonių, kurie gali valgyti ką nori, kada nori ir kiek nori, tačiau nestorėja.  Yra net tokių žmonių, kurie labai norėtų papilnėti, tačiau lyg tyčia joks maistas jiems į kūną neina.  Ar didelis apetitas jiems yra problema?  Tikrai – ne.  Tad problema yra ne  apetitas, o nepasitenkinimas kūno formomis, jo svoriu.  Problema gali būti ir sveikatos dėl antsvorio blogėjimas.

2015 m. spalio 11 d., sekmadienis

Suraskite mėgstamą darbą ir jums nereikės dirbti


Jau nebeprisimenu šaltinio, kuriame  kadaise perskaičiau, jog viename darbe tikslinga darbuotis ne ilgiau kaip 7 metus.  Šio teiginio teisingumas buvo grindžiamas tuo, kad pirmuosius trejus ketverius metus žmogus mokosi, ir tik  penktaisiais pasiekia savo efektyvumo maksimumą.  Šeštais septintais metais darbas tampa nuobodžiai įprastu, krenta susidomėjimas, ir jei žmogus neieškos naujos srities savo sugebėjimų panaudojimui, jis ims regresuoti. Jei ne kaip darbuotojas, tai kaip žmogus, užsiknisęs rutinoje.

O štai kitas pastebėjimas. Psichologas Andersas Eriksonas, tyrinėdamas pianistų meistriškumą, nustatė, kad  tokį  aukštą meistriškumo lygį, kurį jau galima pavadinti genialumu, žmogus pasiekia tik po 10 tūkstančių valandų praktikos.  Beje, šią išvadą vėliau patvirtino ir neurologas D.Levitinas, teigdamas, kad meistriškumas, atitinkantis pasaulinės klasės eksperto lygį, pasiekiamas daugmaž 10 000 darbo valandų dėka.  Jo žodžiais, „kad ir ką imtum tyrinėti – kompozitorius, dailininkus, fotoreporterius, ekonomistus, juristus, rašytojus, greitojo čiuožimo sportininkus, pianistus  ir taip toliau, - šis skaičius kartojasi neįtikėtinu reguliarumu.“

2015 m. spalio 1 d., ketvirtadienis

Iš kur gauti valios norimiems tikslams pasiekti


Klausimas. Laba diena, norėčiau paklausti, kaip būtų galima atstatyti savo valios resursus? Viename straipsnyje skaičiau, kad valios ištekliai irgi yra riboti, juos reikia vis "atnaujinti". Kaip pradėti tą daryti? 

Prieš dvejus metus savo valia sugebėjau labai daug pasiekti, tačiau dabar jos trūksta - nuo maisto atsisakymo iki didelių iššūkių įveikimo darbe.

Ačiū Jums iš anksto. Pagarbiai,

Aida (vardas pakeistas)

2015 m. rugsėjo 26 d., šeštadienis

Kodėl stringa asmenybės augimas ir ką daryti, kad šis procesas eitų sklandžiai


Jei skaitote šias eilutes, o ne tik pavadinimą, reiškia, kad esate žmogus, kuriam rūpi asmenybės augimas, kuris nori tobulėti, kuris siekia gyvenime kažko daugiau nei tik “dirbti, pirkti, mirti”.  Tačiau paprastai šis procesas neina taip sklandžiai, kaip norėtųsi. Kodėl taip yra?
Prof. S.Kovaliovas pastebėjo, kad ir saviugdos procese veikia psichologijoje taip vadinamas figūros ir fono dėsnis, kuris apibrėžia žmogaus suvokimo savybę, jog tai, į ką kreipiamas dėmesys, tampa “figūra”, o visa kita nueina į “foną”.  Dėmesys paprastai priklauso nuo žmogaus poreikio tuo metu.  Tarkim, prispyrus reikalui, nebematysime lankomo miesto architektūrinių grožybių, vitrinų, iškabų (kas tampa fonu), nes visas dėmėsys būna prikaustytas mėlynos būdelės ar įstaigos, kurioje galima rasti duris su užrašu “WC” ar stilizuotais vyro ir moters siluetais (figūra), paieškai .

2015 m. rugsėjo 25 d., penktadienis

Mano vaikinas visada turi būti teisus, ir kalta lieku aš, nors esu teisi


 
Klausimas. Sveiki, noriu patarimo, problema tikrai gana rimta, esu jau senokai pasimetusi. Visaip bandau kalbėtis, aiškintis, bet nepavyksta. Su draugu kartu esame daugiau nei pusantrų metų. O pirma problema būtų tokia, jog mano vaikinas visada turi būti teisus, visada kalta lieku aš, nors ir taip nebūna. Ir tu jam niekaip neįrodysi, kad jis šį kartą pasielgė neteisingai, jis tai neigs, suras kažkokią kvailą priežastį. Aš net jau nebeturiu kantrybės aiškintis, nes žinau, viso pokalbio pabaiga: jis lieka teisus, o aš verkdama turiu klausytis, kaip jis sako: „Nustok verkt vieną kartą.“  Mane tas dar labiau erzina. Jis niekada neatsiprašo, nebent aš priverčiu, ir tai nevisada.  

Manau jis turi problemų, bet nežinau kokių. Jis nesikalba su manim, užsidaręs. Aišku sako, kad jam viskas gerai, jis laimingas. Aš net neabejoju, kad mane myli, tikrai jaučiu dėmesį, rūpestingumą, šilumą, pavydą.  

Dažnai pykstamės ir dėl kitos problemos. Aš manau, kad jis - darboholikas. Man asmeniškai nenormalu dirbti nuo ryto iki nakties, ir taip kiekvieną dieną. Kai pasakau, kad jis per daug dirba, išgirstu tokius žodžius: „Tu žiūri, iš ko pinigus gaut? Gyvent? Naudą? Kažkaip atrodo, kad tik nori būt kartu ir viskas, ir tuo gyvenimas užsibaigia.: Ir kaip tokie žodžiai gali neskaudint? Jaučiuos kaip niekas, kai jis taip pasako.