2016 m. rugsėjo 8 d., ketvirtadienis

Įgyto bejėgiškumo sindromas ir kaip jis susijęs su žmogaus senėjimu


Arūno Maniušio nuotr.
Jums tikriausiai teko girdėti apie įgyto bejėgiškumo sindromą. Priminsiu apie kadaise atliktą bandymą: pririštus šunis laikydavo ant grindų, kuria tekėdavo srovė. Šunys inkštė tačiau negalėjo pabėgti. Taip kartojosi kurį laiką, kol vieną dieną šunų nepririšo. Paleidus srovę, dalis šunų, nors buvo laisvi, liko stovėti ant grindų, kuria tekėjo srovė. 

Pirmasis apie įgyto bejėgiškumo sindromą prakalbo Martinas Zelengmanas. Jis padarė išvadą, kad bandymų šunys, kurie neturėjo galimybės pabėgti, gaudami elektros srovės smūgius, tiesiog prie jų priprato. 
Dauguma jo kolegų šią Zelengmano išvadą priėmė kaip pakankamai lengvabūdišką požiūrį į biheivioristinės psichologijos krypties tiesas, todėl 1967 metais Zelengmanas ėmėsi naujų tyrimų. Šunis jis suskirstė į dvi grupes. Pirmosios grupės patalpoje buvo pedalas, kuriuo šunys galėjo patys išjungti grindimis paleistą srovę. Protingi šunys greitai susiorientavo ir išmoko išjungti srovę, kai ji imdavo tekėti.

Antrosios šunų grupės patalpose tokio įrenginio nebuvo, bet jų narve srovė išsijungdavo tada, kai pirmosios grupės kuris iš šunų užlipdavo ant pedalo. Antrosios grupės šunys priklausė nuo primos grupės šunų veiksmų.

Po kurio laiko tokių treniruočių srove, visus šunis patalpino į narvą su grindimis, kuriomis buvo galima paleisti srovę, tačiau čia buvo pertvara, per kurią šunys galėjo laisvai iš narvo iššokti. Beveik visi pirmosios grupės šunys, kurie turėjo galimybę išjungti srovę, iš narvo iššoko. Antrosios grupės šunys, kurie visiškai priklausė nuo pirmosios grupės, pasiliko narve.

Tokiu būdu buvo įrodytas įdomus dalykas, kad atsisakymą ką nors daryti išties nemaloniose situacijose įtakoja ne pati situacija, o galimybės kontroliuoti tą situaciją neturėjimas.

Štai tada psichologijoje ir gimė išmokto bejėgiškumo kryptis, kuri paaiškino fenomeną, kodėl žmonės, patiriantys sunkius gyvenimo išbandymus, netgi tada, kai jie turi galimybę pabėgti, išeiti, pradėti dirbti ir pan., nuolankiai kenčia ir nesinaudoja tomis galimybėmis, kurias turi. Šis reiškinys buvo pavadintas išmokto arba įgyto bejėgiškumo sindromu. Suprantama, kad pagrindinį vaidmenį čia turi ne pats sindromas, o galimybės kontroliuoti situaciją turėjimas arba neturėjimas.  

Beje, galimybė kontroliuoti situaciją priklauso nuo paties žmogaus. Jis gali atsiriboti nuo situacijos ir galvoti, kad ji yra valdoma. Žmogus gali valdyti pats save.

Livano karo metu buvo pastebėta, kad kai kurie vaikai, patyrę karinių veiksmų baisumus, įgijo psichotrrauminį sindromą, o kai kurie – ne. Pasirodė, kad išlikę sveikais į klausimą, kas vyko, aiškiai ir konkrečiai atsakė, kad tai buvo ne jų karas. Tai reiškia, kad jie tiesiog neįsitraukė į karą. Tai kalba apie psichologinės gynybos mechanizmų, tokių kaip disociacija ir kt., egzistavimą.

Toliau – dar įdomiau. Panašūs eksperimentai buvo kartojami daugybę kartų. Vieną iš jų pravedė dvi damos – E.Langer ir Dž. Roden. Konektikute (JAV)  Arden-Hauso senelių namuose eksperimentui jos  panaudojo antrą ir ketvirtą aukštus. Ketvirto aukšto gyventojams suteikė laisvę, o antro – tos laisvės nedavė.  

Senelių namuose buvo pranešta, kad yra gerinamos gyvenimo sąlygos. Abiejuose tiriamuose aukštuose patalpino vazoninių gėlių, tačiau antrame aukšte prisakė gėlių neliesti, nes jas prižiūrės medicinos seserys. O ketvirto aukšto gyventojų paprašė tas gėles prižiūrėti. Pastariesiems taip pat buvo leista užsisakyti norimus filmus, kai antro aukšto gyventojai turėjo žiūrėti tuos filmus, kuriuos tiesiog rodydavo.

Rezultatai buvo pritrenkiantys visais rodikliais, tačiau ryškiausias iš jų buvo žmonių mirtingumo rodiklis. Pusės metų eigoje mirė 30 procentų antro aukšto gyventojų ir tik 15 procentų tų, kurie gyveno ketvirtame aukšte. Tuo metu kaip tik ir padaryta išvada, kad senėjimas yra susijęs ne tik su fiziologiniais pokyčiais, bet ir su galimybės kontroliuoti savo gyvenimą praradimu.

Jei nori, kad žmonės nesentų, būtina suteikti jiems galimybę kontroliuoti savo gyvenimą. Žmogui tiesiog gyvybiškai būtina savo gyvenimo, situacijų, savęs kontrolės, valdymo galimybė.

Pagal S. Kovaliovą iš Propsichologijos  laidos „Įgyto bejėgiškumo sindromas“, 2016 m.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą