2016 m. rugsėjo 29 d., ketvirtadienis

Kaip aš tapau liftų užtarėja arba, kitaip sakant, liftų fėja


Lingos Švanienės nuotr.
Papasakosiu istoriją, kuri duoda gerą  pavyzdį, kaip paprastai galima padėti savo vaikams įveikti baimes, ir mane kaip psichoterapeutę skatina organizuoti ir pravesti tėvų mokymus.  Iš tiesų, kartais trūksta tik elementarių žinių, tinkamos pasakos, ir vaiko problema išgaruoja kaip rūkas, saulei įdienojus
Pažįstama pasiskundė, kad jos 5 metų dukrytė bijo važiuoti liftu.  Moteris gyvena 5 aukšte. Iš pradžių tai lyg ir nesudarė nepatogumų – mama su dukryte užlipdavo laiptais.  Bet čia lyg tyčia mergytė pasinarino kojytę.  Gydytojai sudėjo gipsą, ir mamai tekdavo nešioti ligonėlę laiptais aukštyn žemyn.  Kaip suprantat, tai jai nekėlė didelio džiaugsmo.  Keletą kartų ji bandė mergaitę įnešti į liftą, tačiau ši priešindavosi klyksmais.  Mama, gailėdamasi dukrytės, paklusdavo jos baimei ir kildavo su savo brangiu gyvu nešuliu ant rankų laiptais.

Visų pirma, pastebėjau, kad mergaitės gyvenime kažkas turėjo įvykti, kad ji išsigando lifto.  Tuo metu mama nežinojo, o po pokalbio išsiaiškino, kad, tikrai, kiemo berniukai žaisdavo liftu ir ne kartą buvo įstrigę. Ir nors lifte įstrigo ne pati mergaitė, ji labai išsigando ir nesąmoningai nusprendė jokiu būdu nelipti į liftą.
Mergaitės mamai patariau, kaip reikia susidraugauti su liftu. Pradėti reikia nuo pasakos.

Gyveno kartą liftas, kuris buvo labai draugiškas ir dieną naktį vežiodavo namo gyventojus, jų nešulius į tuos aukštus, kurių jie paprašydavo.  Kad būtų smagiau kilti ar leistis, liftas turėjo veidrodį.  Žiūrėdamos į jį moterys galėdavo pasitaisyti šukuosenas ir skrybėlaites (jei tokias nešiodavo), o vyrai persibraukti ranka plaukus ir pasiraityti ūsus (jei juos augindavo).  Namo jie pareidavo gražūs, linksmi, nesukaitę, neuždusę, tad ir namuose vyraudavo jaukumas ir ramybė. 
Liftas labai didžiavosi savo darbu.  Ir dar jis labai mylėjo vaikus. Tik ne visi vaikai tvarkingai juo važinėdavo.  Kai kurie išdykėliai, ypač sulipę kartu, mėgdavo pašokinėti, liftui važiuojant, nučiupinėdavo veidrodį, spausdavo kelis mygtukus iš eilės.  Kaip tavo kojytė nikstelėjo, ją kreivai pastačius, taip ir lifto mechanizmai ne visada atlaikydavo tokius išbandymus, ir jis užstrigdavo.  Bet liftas ant vaikų nepykdavo.  Jame esančiu specialiu mygtuku vaikai galėdavo išsikviesti pagalbą. Netrukus atvykdavo dėdė meistras, pataisydavo liftą, ir jis vėl su džiaugsmu vežiodavo žmones.
Reikia pasakyti, kad tas liftas buvo ne paprastas liftas, o liftas, kuris  turėjo savo vardą (pasiūlykit mergaitei sugalvoti vardą).  Iftas (tegu toks bus lifto vardas) labai mėgo, kai žmonės, pakilę į jiems reikalingą aukštą, garsiai ar mintimis jam padėkodavo. O jei dar kokia mergaitė pavadindavo jį vardu, tai jis ją keldavo su didžiausiu rūpesčiu ir atsargumu. 

O tada pasiūliau mamai pakviesti mergaitę susidraugauti su liftu jau tikrovėje.  Įėjusi į kabiną,  ji gali ištarti lifto vardą.  Gali su juo pasisveikinti.  Jei nedrąsu pirmą kartą kilti, tai galima tik užeiti į kabiną ir vėl išeiti.  Susipažinus su liftu, jau galima pakilti vieną aukštą.  Ilgainiui, įsidrąsinus pilnai, bus galima kilti ir leistis tiek, kiek norėsis.
Daugmaž taip papasakojau mergaitės mamytei.  Reikia pasakyti, kad viskas įvyko kur kas paprasčiau. Mamytė pasekė dukrytei prieš miegą liftų užtarėjos pasaką.  Taip ir pasakė: „liftų užtarėjos pasaka“, į ką mergaitė paklausė, o kas yra „užtarėja“. Tai tokia liftų fėja, paaiškino mama.  Taip aš tapau liftų fėja, tačiau manęs kaip tokio personažo galėjo ir nebūti.  Svarbiausia informacija, kurią turėjo gauti mergytė – liftas yra geras, draugiškas ir jis myli vaikus (ir ypač tokias geras mergaites).
Tačiau nuostabiausias dalykas įvyko kitą dieną.  Mama nešėsi krepšį obuolių ir moliūgą.  Kilti pėsčiomis ji nenorėjo, tad pasiūlė dukrytei važiuoti liftu.  Mergaitė lyg niekur nieko sutiko. Ir ji daugiau niekada gyvenime nebebijos naudotis liftais.
O tėveliams dar pridursiu, kad analogišku būdu galima susidraugauti su tamsa, mokykla, mokyklos tualetu, autobusu, gatve ir daugeliu kitų dalykų. Tik neužmirškite, kad vaikui reikia parodyti, kokie jie draugiški ir nuostabūs.  O jei dėl kokių priežasčių nepavyktų susidraugauti su baimėmis, kreipkitės į specialistą.  Juk geriau problemas išspręsti dar tada, kol jos neįaugo į žmogaus psichiką, nesustabarėjo ir dar neapsilipdė naujomis baimėmis.
Psichologas padės! Paslaugos. Kontaktai

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą