2016 m. rugsėjo 27 d., antradienis

Padėti kitam galima tik tada, kai jis pats stengiasi sau padėti

Arūno Maniušio nuotr.
Kartą Buda su mokiniais keliavo iš vieno kaimo į kitą ir pamatė į duobę įkritusį vežimą, kurio niekaip negalėjo ištraukti į vežimą įkinkytas buivolas.  Jų šeimininkas sėdėjo ant duobės krašto ir verkė.  Keliauninkai praėjo pro šalį.


Po kurio laiko Buda su mokiniais vėl pamatė duobę su įkritusiu vežimu. Jo šeimininkas išsijuosęs plušo apie vežimą, stengdamasis padėti buivolui jį ištraukti iš duobės.  Buda paragino mokinius ir, visi pripuolę lengvai išstūmė vežimą iš duobės.
Buda su mokiniais keliavo toliau.  Vienas iš mokinių neiškentė ir paklausė:
- Kodėl mes nepadėjom pirmam žmogeliui, o padėjome antram?
-Ką darė pirmasis?
  Verkė.  Ar tai mes turėjome padėti jam verkti?

Ši alegorija labai aktuali psichologams ir psichoterapeutams.  Svarbu suprasti, kad padėti žmogui galima tik tada, kai jis pats stengiasi ir kažką daro, kad sau padėtų.  O jei žmogus tik verkia ir nieko nedaro, padėti jam gali būti tiesiog neįmanoma.
Analogiška mintis išsakyta V.Serkino knygoje „Šamano juokas“.  Šamanas pasakė, kad dvasios žmogui niekada nepadės, jei jis gali tai padaryti pats.  Tačiau, jei žmogus pasiekia savo galimybių ribą ir toliau stengiasi, tada dvasios ateina jam į pagalbą.
Galima tik nujausti, apie kokias dvasias kalbėjo šamanas, tačiau tikra tiesa, kad svarbu leisti žmogui (o ypač vaikui) daryti pačiam tai, ką jis gali padaryti pats.  Tai suteikia jam pasitikėjimą savo jėgomis, tikėjimą savimi, pakelia jo savivertę, atveria naujus horizontus.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą