Arūno Maniušio nuotr. |
Po kurio laiko Buda su mokiniais vėl pamatė duobę su
įkritusiu vežimu. Jo šeimininkas išsijuosęs plušo apie vežimą, stengdamasis
padėti buivolui jį ištraukti iš duobės.
Buda paragino mokinius ir, visi pripuolę lengvai išstūmė vežimą iš
duobės.
Buda su mokiniais keliavo toliau. Vienas iš mokinių neiškentė ir paklausė:
- Kodėl mes nepadėjom pirmam žmogeliui, o padėjome antram?
-Ką darė pirmasis? Verkė. Ar tai mes turėjome padėti jam verkti?
- Kodėl mes nepadėjom pirmam žmogeliui, o padėjome antram?
-Ką darė pirmasis? Verkė. Ar tai mes turėjome padėti jam verkti?
Ši alegorija labai aktuali psichologams ir
psichoterapeutams. Svarbu suprasti, kad
padėti žmogui galima tik tada, kai jis pats stengiasi ir kažką daro, kad sau
padėtų. O jei žmogus tik verkia ir nieko
nedaro, padėti jam gali būti tiesiog neįmanoma.
Analogiška mintis išsakyta V.Serkino knygoje „Šamano juokas“. Šamanas pasakė, kad dvasios žmogui niekada nepadės,
jei jis gali tai padaryti pats. Tačiau,
jei žmogus pasiekia savo galimybių ribą ir toliau stengiasi, tada dvasios
ateina jam į pagalbą.
Galima tik nujausti, apie kokias dvasias kalbėjo šamanas,
tačiau tikra tiesa, kad svarbu leisti žmogui (o ypač vaikui) daryti pačiam tai,
ką jis gali padaryti pats. Tai suteikia
jam pasitikėjimą savo jėgomis, tikėjimą savimi, pakelia jo savivertę, atveria
naujus horizontus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą