Jei darbas įveikė tave...

Gaila, kad nebeprisimenu žurnalistės, į kurios klausimus atsakinėjau, vardo ir pavardės.  Net nebežinau, kokiame leidinyje šis interviu buvo išspausdintas.  Tačiau peržiūrėjusi savo atsakymus, nusprendžiau interviu patalpinti ir savo tinklaraštyje, nes, mano nuomone, jis neprarado aktualumo.

Daugeliui pažįstama situacija: ilgos darbo valandos darbe, užsitęsę susirinkimai, ateinančių metų planavimo projektai ir galiausiai visiškai nebėra laiko sau, šeimai, laisvalaikiui, pomėgiams.

Žurnalistė: Daug dirbti tampa madinga? Kokie požymiai rodo, kad žmogus persidirbo? Kaip tai atsiliepia jo sveikatai?

Linga Švanienė: Gyvenimo gerovę apsprendžia penki taip vadinamos S.Kovaliovo gerovės žvaigždės spinduliai: sveikata, santykiai su kitais, meilė/seksas, darbas, materialinė gerovė. Bet kurios srities iškėlimas nebūtinai neigiamai atsilieps kitoms sritims.  Tarkim, žmogus kurį laiką nedirbo, buvo nusiminęs, nieko nebenorėjo, virš jo galvos jau kabojo juodas depresijos debesis.  O štai jis gavo darbą, su malonumu nėrėsi į veiklą, ir jo gyvenimas nušvito: atsirado pinigų, pagerėjo santykiai su artimaisiais, pakilo pasitikėjimas savimi.

Iš kitos pusės, jei žmogaus gyvenime ilgą laiką bus tik darbas, darbas, darbas, tai kitos gerovės sritys gali pradėti „griūti“ – prastės santykiai su artimaisiais, atitols buvę draugai, ims šlubuoti sveikata.  Gal tik materialinio atlygio srityje žmogus išliks patenkintu.  Bet ir tai – nebūtinai.  Galimas dalykas, kad pradės reikštis neatitikimas tarp skiriamų darbui energijos ir laiko bei gaunamo už jį atlyginimo, ir tai kels nemalonius jausmus.

Jūs teiraujatės, kokie požymiai rodo, jog žmogus persidirbo.  Čia reikėtų tiksliau apsibrėžti, ką turite omeny, sakydama „persidirbo“.  O apibūdinti galėtume per požymius, priklausomai nuo kurių išryškėtų persidirbimo lygiai.  Imkim tą atvejį, kai pasitenkinimą, azartą teikęs darbas tampa nebemielu, prėsku, beprasmiu.  Jei lygintume su užstrigusiu kompiuteriu, darbuotojui būtų reikalingas perkrovimas. 

Šiuo atveju geriausia išeitis – pakeisti veiklos pobūdį. Gal pasiimti atostogas ir su draugais/šeima išvykti į kalnus.  Gal užsirašyti ir sudalyvauti savęs tobulinimo kursuose, apie kuriuos vis būdavo pagalvojama: “Gerai būtų... Tačiau nėra laiko“.  Gal skirti laiko mankštinimuisi, meditacijoms, masažui ir kitoms sveikatinimosi procedūroms.  Tuo atveju, jei nėra galimybės atsitraukti nuo darbo, naudinga būtų, jei tik įmanoma, pakeisti darbo pobūdį.

Pakalbėkite apie darbą, kaip priklausomybę: kokie minusai, o galbūt yra pliusai?

Geriausia žmogui yra būti laisvu, o ne priklausomu.  Kadangi visiškai laisvu žmogus negali būti, tai svarbi galimybė rinktis, nuo ko priklausyti.  Tuo atveju, kai žmogus nebegali rinktis, nes jį valdo priklausomybė, atsiranda problema. 

Ilgą laiką didėjanti priklausomybė gali nebūti suvokiama kaip problema.  Taip atsipalaiduojantis alkoholio (valgymo, žaidimų, rūkymo ir kt.) pagalba žmogus ilgą laiką galvos, kad bet kuriuo metu savo įpročio gali atsisakyti.  Skirtingo pobūdžio priklausomybės skirtingai įtakoja žmogaus degradavimo greitį. Štai narkotikų poveikis yra greitas ir stiprus, o priklausomybę nuo valgymo turintis žmogus gali domėtis dvasiniais dalykais, tačiau jo fizinis kūnas (ir sveikata), kentės nuo per didelio svorio. 

Analogiškai ir su darboholizmu.  Tačiau šioje srityje visuomenė ne tik toleruoja daug dirbančius žmones, bet ir stato juos pavyzdžiu. Ne iš karto išryškėja neigiamos darboholizmo pasekmės kitoms gyvenimo sritims.  Tačiau natūralu, kad ilgainiui darbas nustos teikti ankstesnį malonumą, praras prasmę, taps rutina.  Kai žmogus pasijus priedėliu prie įsukto mechanizmo,  jam kils noras ištrūkti iš šio rato.  Ne taip retai pasitaiko, kad savo srityje daug pasiekę darbuotojai staiga viską meta ir pasirenka visiškai naują gyvenimo būdą.

Ta proga prisiminsiu japonų pastebėjimą, kad darbą reikia keisti kas septyneri metai. Per šį laiką žmogus ne tik išmoksta visų reikalingų operacijų, pasiekia didžiausią efektyvumą, bet ir pradeda prarasti buvusį entuziazmą, susidomėjimą darbu.  Vienoje paskaitoje teko girdėti, kad amerikiečiai palyginus su kitų šalių gyventojais lengvai keičia profesijas į tokias, kurios su ankstesne neturi nieko bendro.  Tarkim buvęs inžinierius gali tapti draudimo brokeriu, vėliau slidinėjimo treneriu ir t.t. Ir tokie dalykai yra priimami kaip normalūs. Psichologiniu atžvilgiu tai pasiteisina.  Lietuvoje vis dar skatinama, kad žmogus ilgą laiką dirbtų vienoje kompanijoje.   

Ką daryti, kai darbas tampa gyvenimo būdu ir malonumu, kaip pakeisti situaciją, kada žmogus viršvalandžius, t.y. darbą biure renkasi vietoje vakaro su šeima? Kaip iš to ištrūkti? Praktiniai patarimai?

Jei darbas žmogui yra malonumas, tai kurių galų jam šitai reikia atimti?  Ką nors keisti reikia tik tada, kai tai pradeda slėgti.  Be to nieko negalima pakeisti tol, kol pats žmogus nepamatys problemos ir nenorės jos spręsti.  Svarbu yra ne tik suvokti problemą ir norėti jos atsikratyti, bet ir žinoti, o ko aš noriu vietoj darboholizmo.  Juk panirimas į darbą galėjo būti užuovėja nuo pašlijusių santykių šeimoje, pabėgimu nuo vienišumo jausmo, užsimiršimu gyvenimo beprasmybėje.  Atimsi tokiam žmogui darbą, ir jis jausis kaip žuvis išmesta ant kranto. 

Todėl keičiant gyvenimo būdą svarbu suprasti, ko noriu, kuo ketinu užpildyti laisvą laiką, kokie dalykai suteiks man pasitenkinimą ir pilnatvę.  Išryškinus tikslus, naudinga juos „prisimatuoti“, įsivaizduojant savo norimą gyvenimą ateityje.  Kaip aš tada jausiuos?  Ką matysiu?  Ką girdėsiu? Ką galvosiu? Kaip kiti reaguos į mano pasikeitimus?  Ar verti tie pasikeitimai pastangų, kurias teks įdėti, siekiant naujo gyvenimo?

O apsisprendus, jog pasikeitimai padidins gyvenimo kokybę ir suteiks daugiau laimės, naudinga numatyti konkrečius veiksmus, kurių reikės imtis numatytam tikslui pasiekti.  Tarkim, vienu iš žingsnių įgyjant vidinę ramybę gali būti apsisprendimas pasikonsultuoti su psichologu.  Vien pagalvojimo, kad būtų naudinga apsilankyti pas psichologą, neužtenka.  Ši mintis ir gali palikti geru ketinimu ilgus metus.   Kad ketinimas taptu veiksmu, naudinga jį suskaidyti iki konkrečių žingsnių.  Šiuo atveju natūraliai kiltų klausimas, o pas kokį psichologą kreiptis.  Tada atsakykim į klausimą, o kas galėtų padėti apsispręsti.  Gal paieškoti informacijos internete?  Gal pasiklausinėti pažįstamų?  O kas trukdo tai padaryti?  Tikriausiai, niekas.  Belieka pasakyti sau: „Pirmyn!” ir daryti tai, kas numatyta. Analogiškai iki smulkių žingsnelių naudinga suskaidyti ir kitus numatytus veiksmus.  Ši paprasta procedūra padeda išjudėti iš mirties taško ne tik keičiant gyvenimo būdą, bet ir siekiant bet kokių tikslų.

Linga

Psichologas padės! Paslaugos. Kontaktai