2016 m. lapkričio 26 d., šeštadienis

Jei reikėtų aprašyti savo laimingiausią dieną, tai kokia ji būtų?


Paminklas balerinai Majai Pliseckajai Maskvoje
Penktadienis. Maskva.  Iki paskaitos, kurią apsiėmiau pravesti, liko dar daugiau nei dvi valandos.  Pasinaudojau proga prasieiti iš pradžių Tverskoj bulvaru, paskui nusukau į šonines gatveles.  Ir ne be reikalo, nes būtent ten atradau naujai pastatytą paminklą žymiai rusų balerinai Majai Pliseckajai.   
Skulptorius užfiksavo ją įspūdingoje Karmen pozoje.  Atstačiusi koją, iškėlusi rankas, išdidžiai pakelta galva,  puikiai žinanti savo vertę ir galią neseniai mirusi balerina sustingo ant aukšto postamento, kurio papėdė žydėjo nuklota gėlėmis. 

Džiaugiausi radusi šį paminklą.  Vis eidavau aplankyti Aleksandro Puškino, o dabar į maršrutą įtrauksiu ir mano mylimą baleriną.  Tuo labiau, kad paminklai yra visai netoli vienas nuo kito.
Kitas smagus atradimas surado mane knygyne.  Ir pasitaikyk taip, kad iš tūkstančių knygų mano dėmesį patraukė Chaimo Šapiros „Laimė ir kiti absoliutaus reikšmingumo nereikšmingi dalykai“.  Knygų apie laimę yra tikrai labai daug, ir dar daugiau tų, kurie įsigiję tas knygas papildė autorių kišenes, bet ne savo laimės kraitelę.
Jūs tikriausiai jau numanote, kad tą knygą nusipirkau.  Tiksliau – ji mane nupirko į akis pakliuvusiu pasakojimu, kad Šapiros močiutės, lenkų žydaitės balsas neleido jam ramiai ilsėtis prie prabangaus viešbučio baseino, o priekaištų srautu kaltino už tinginystę ir ragino imtis kokio nors darbo.  Chaimas girdėjo priekaištus, kad dar ne visos knygos perskaitytos, kad galima būtų dar vieną disertaciją gintis, kad namuose rūsys nesutvarkytas, kad...
Tai taip atitiko mano pastarųjų metų būseną, kad net numojau ranka į savo nusistatymą pirkti tik būtinas profesijai knygas, nes namuose lentynos ir taip lūžta nuo knygų...
Pravedusi paskaitą grįžau į viešbutį ir išsidrėbiau lovoje su knyga. Jau horizontalioje padėtyje sužinojau, kad Chaimas Šapira yra gimęs Lietuvoje(!!!) ir tik būdamas 15 metų išvyko į Izraelį, kur dabar dėsto Tel Avivo universitete matematiką, statistiką, žaidimų teoriją, psichologiją, filosofiją ir literatūrą (na ir visapusiškumas!).
Na, o apie laimę mano šiuo metu skaitomos knygos autorius sako, kad vieno recepto visiems nėra ir negali būti, nes visi žmonės yra skirtingi.  Tikra tiesa!  Juk vieną žmogų laimingu daro vieni dalykai, kitą – kiti, trečią – treti.
Pagalvokit, jei reikėtų aprašyti savo laimingiausią dieną, tai apie ką jūs papasakotumėte? Aš pati susimąsčiau, o kokia turėtų būti ta diena. Visi paprasti dalykai lyg ir nublanksta, kad būtų verti laimingiausios dienos.
O štai kaip savo laimingiausią dieną aprašė Henrikas Heinė (iš Ch.Šapiros knygos):
Laimingiausia diena prasideda, kai aš atsibundu mediniame namelyje kažkur Šveicarijoje. Lėtai atsikeliu iš lovos, pasirąžau. Prieinu prie stalo. Ant jo manęs jau laukia ką tik iš krosnies ištrauktas pyragas. Jį supjaustęs ant riekelių plonu sluoksniu tepu kvepiantį gelsvą sviestą. Atsikandu ir užgeriu nuostabia kvepiančia kava, atvežta specialiai man iš kaimyninės Italijos. (...).
Bet ne, viso šito nepakanka poeto ir filosofo laimei. Ko gi man dar trūksta?  Jei Visagalis Dievas panorės padaryti mane išties laimingu, tai štai ko man dar trūksta. Noriu, kad išilgai ežero, tiesiai prieš mano langus eitų medžių alėja.  Ir ant kiekvieno medžio turi kabėti po žmogų. Po vieną mano priešą. Štai dabar, valgydamas šiltą pyrago riekelę su gelsvu sviestu, užsigerdamas nuostabia kava ir matydamas alpių kalnų fone pakartus mano priešus aš būsiu iš tikro laimingas.
Ir kaip jums?  Man tie pakarti priešai įvarė šleikštulį, tačiau manau, kad nemažai daliai lietuvių toks vaizdelis būtų artimas širdžiai.  Va ir sakykit, ar mes galime vadovautis tais pačiais patarimais, ieškodami laimės.
Vis tik grįšiu prie klausimo apie laimingiausią dieną.  Net du netikėti radiniai – paminklas ir knyga, sėkmingai pravestas užsiėmimas, po kurio renginio dalyviai dėkojo už aiškų teorijos išdėstymą bei paprastą ir vaizdingą psichotechnikų demonstravimą, vakaras su išties gera knyga...  Na ir ko daugiau gali reikėti iki pilno laimės jausmo.  Aaaa, dar norisi tuo pasidžiaugti kartu su kuo nors.  Va, ir dalinuosi savo džiaugsmais su jumis.
Linga

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą