Kaip sumažinti baimės akis

Arūno Maniušio nuotr.

Šis straipsnelis skiriamas mamytėms, norinčioms padėti savo vaikams išmokti būti drąsiais.

Pakalbėkime apie baimę. Tiksliau – baimes.  Sako, kad nėra nė vieno daikto, reiškinio ar dalyko, kurio kas nors  paniškai nebijotų.  Kartais baimės objektai rodosi net juokingais.  Žinoma, ne tam, kuris bijo. 

O bijoma vorų, šunų, tamsos, šviesos, raudonos spalvos, vandens, moterų, vyrų, griaustinio, šnabždesio, likimo... Visko neišvardinsi. 

Baimių pramotė yra mirties baimė.  Maži vaikai dar nesuvokia, ko bijo.  Jie jaučia pirminę baimę.  

Labai daug priklauso nuo tėvų, ar natūrali baimė jų vaikams  taps draugu, padedančiu išvengti pavojų, ar priešu, trukdančiu gyventi.

Savaime suprantama, kad mes norime, jog mūsų vaikai būtų drąsūs, veiktų ryžtingai, atkakliai siektų tikslų, tačiau kartu mokom ir atsargumo, pavojingų situacijų vengimo, apdairumo. 

Kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp kvailos drąsos ir nepagrįstos baimės?  O juk ir pačios dažnai perdėtai pergyvenam dėl vaikučių saugumo.  Juk baimės akys didelės.

O kai vaikutis tampa bailiu kiškučiu, imame raginti: „Nebijok!” Beje, šiuo teigimu tik skatiname baimę.  Kaip tai gali būti? Ogi paprastai.  Atmeskit neiginį „ne“ ir išgirsit, ką įteiginėjam.  Pagrindinė perduodama informacija yra : „Bijok!”  Geriau palaikykim:  „Tu esi drąsus!” , „Tu gali!”, „Tau pavyks!”, „Tau sekasi!”.

Kaip  padėti vaikams tapti protingai drąsiais galime pasimokyti... iš pačių vaikų.  Vaikai dažniausiai sugeba įveikti savo baimes patys. Ir daro tai pačiu patikimiausiu būdu – palaipsniui.

Tikriausiai pastebėjote, kad vaikus tarytum kas traukia grįžti į situacijas, kuriose jie išsigando. Tai jų smalsumas skatina ištyrinėti juos išgąsdinusį objektą.

Berniukai vėl ir vėl važinėja nuo stačių kalniukų. Mergaitės daugybę kartų  šokinėja nuo bortelių, pakylų.  Ir vis nuo statesnių bei aukštesnių. Vaikams reikalinga rizika, kad jie galėtų vystytis.  Gyvenimas šiltnamio sąlygomis, be iššūkių, be rizikos yra nuobodus, ir vaikai tarytum be priežasties darosi irzlūs.

Prisimenu, kaip mokiausi plaukti.  Tėvelis labai stengėsi padėti ir prilaikydamas mane vandens paviršiuje, liepė judinti rankas ir kojas.  Tačiau gurkštelėjau vandens, labai išsigandau ir kategoriškai atsisakiau toliau mokytis. 

Kurį laiką bijojau vandens.  Pakui smalsumas nugalėjo.  Tupinėdavau vandeny palei pat krantą.  Vėliau, stebėdama kaip nardo kiti vaikai, atsiguliau vandeny, pilvuku liesdama dugną.  Ilgainiui leidau savo kūneliui teliuškuoti, o rankomis vis siekdavau dugną.  Pagaliau išdrįsau pasileisti.  Niurktelėjau, bet buvo saugu, nes iškart galėjau atsistoti.  Palaipsniui pajutau nardymo džiaugsmą.  Iki šiol prisimenu, kaip brisdavau vis giliau ir giliau, atsisukdavau į krantą ir plaukdavau po vandeniu kiek galima ilgiau. 

Net ir išmokusi laikytis vandens paviršiuje ilgai nedrįsdavau plaukti į gilesnes vietas, kur nepasiekdavau dugno kojomis.  Kartą jūroje, netyčia nuplaukusi giliau, labai išsigandau.  Tačiau kitą kartą jau tyčia plaukiau nors trumpam ten, kur baisu. 

Savo mokymosi plaukti patirtį papasakojau tam, kad parodyčiau, kaip pats žmogus  natūraliai gali įveikti savo baimes. Jei tik yra galimybė grįžti į saugią vietą, baimės pajutimas yra netgi smagus. Todėl jis vilioja, kviečia, ragina sugrįžti į tą situaciją vėl . Ir taip žmogus mokosi ne tik tų dalykų, kurių bijojo, bet ir būdų, kaip įveikti savo baimes. 

Kartą prisijaukinęs savo baimę ir užsiauginęs drąsą, žmogus sužino, kad šitai yra įmanoma, ir pasitikės savimi naujose nejaukiose situacijose.

Todėl, jei tavo vaikutis kažko baiminasi, negėdink jo ir neskubink, o sudaryk sąlygas ir leisk jam išbandyti tą situaciją tiek kartų, kiek reikės.  O jeigu pati ko baiminiesi, prisimink, kaip vaikystėje  kažko bijojai, o paskui tą baimę įveikei ir dabar esi drąsi.  Tai reiškia, kad pasinaudodama savo patirtimi, vėl gali tapti drąsi.