Kaip gali sugadinti gyvenimą tėvų palinkėjimas „Kad tik tu būtum laimingas."

Tikriausiai, daugelis iš savo tėvų esame girdėję palinkėjimą „Kad tik tu būtum laimingas.“  Atrodo, kas čia blogo.  Tėvai myli vaikus ir nori jiems paties geriausio. Ir vis tik šioje frazėje slypi pavojus. 

Įsivaizduoju, kad dabar su nustebimu ar net pykčiu žiūrite į mane: „Apie kokį pavojų tu kalbi?  Kas tokioje nekaltoje natūralioje frazėje gali būti blogai?!“

Tiesa, nieko blogo neatsitiks, jei šią frazę vaikas priims kaip pranešimą, kad „aš tave myliu.“, „tu man esi brangus.“, „linkiu tau viso geriausio“.  Tačiau pavojus pasireiškia tada, kai vaikas pasakymą „Kad tik tu būtum laimingas.“ priima kaip užduotį, kaip priesaką, kaip kažką tokio privalomo.

Įsivaizduokit tik – užduotis būti laimingu!  O kaip ją įgyvendinti? Ypač, kai tėvai neparodė reikiamo pavyzdžio, nes jie patys nesugebėjo ir nesugeba būti laimingais?

Dar baisesnė situacija (gresianti psichinėmis ligomis) būna, kad frazė „Kad tik tu būtum laimingas.“ papildoma sąlyga, (tik) tada tėvai bus laimingi.  Tai skamba kaip:  aš būsiu laimingas (-a), jei tu būsi laimingas.

Ar galite įsivaizduoti, koks krūvis tenka jaunam žmogui.  Natūralu, kad jis nori, jog jo tėvai būtų laimingi, ir supranta, kad tai nuo jo priklauso, ar jie bus laimingi.  O jei nuo jo priklauso, vadinasi, jis PRIVALO būti laimingu.

Tačiau gyvenimas yra įvairus.  Visoks.  Ir jaunas žmogus, išgyvendamas visokius jausmus, vis aiškiau ima suprasti, kad misija „būti laimingu“ yra neįgyvendinama.  Jis pradeda jausti kaltę, kad to nesugeba, ima jaustis nepilnaverčiu.  Ir kuo labiau stengiasi, tuo labiau jam neišeina.  Kuo labiau jam neišeina, tuo nelaimingesniu jis jaučiasi. 

Ir sukasi uždaras ratas, iš kurio jaunas žmogus neranda išėjimo. 

Tokiais atvejais norisi tėvams sušukti:  „Vaikai ne indai, kuriuos reikia pripildyti, o žvakės, kurias reikia uždegti...,kad jie gyventų savo gyvenimą!“. Ir jei nuoširdžiai norite, kad jūsų vaikai sugebėtų patirti gyvenime ir tokių momentų, kai jiems norėsis anot poeto sakyti: „sustok, akimirka žavinga“, mokykitės patys būti laimingi.  Ir jokiu būdu, jei patys to nesugebate, nepermeskite šios užduoties vaikams. 

Tai ką tada galima vaikams sakyti?  Galima sakyti: aš tave myliu: aš tave mylėsiu, kad ir kas tau nutiktų, kad ir kaip tu pasielgtum; tu man rūpi;  tu man svarbus; aš priimu tave tokį, koks esi ir pan.