Papasakosiu
neseną įvykį iš savo gyvenimo. Buvau komandiruotėje Maskvoje ir dalyvavau ten
vykstančiame Inovacinių psichotechnologijų instituto organizuojamame seminare.
Vakare su drauge ketinome eiti į teatrą, todėl per pietų pertrauką nusprendžiau
pareiti iki viešbučio ir ten palikti kompiuterį ir kitus daiktus, kad jų
nereikėtų tampytis vakare.
Mano
viešbutis buvo 20 min. pėsčiomis atstumu nuo seminaro vietos, todėl įvertinau,
kad per valandą sėkmingai suvaikščiosiu pirmyn-atgal ir dar liks laiko.
Sugrįžusi į
viešbutį, išsiėmiau daiktus, ir dar nusprendžiau užbaigti mišrainę, kurią buvau
iš vakaro nusipirkusi. Tai buvo raudonųjų burokėlių mišrainė, ir man skubiai
bevalgant, jos kąsnelis užkrito balto megztuko.
Kas daroma
tokiais atvejais? Kad neliktų dėmės, reikia megztuką skubiai išplauti. Taigi,
nusivilkau savo baltą megztuką, išploviau dėmę, persirengiau ir... Matau, kad jau nebespėsiu į antros seminaro
dalies pradžią.
Skubiai
palikau viešbutį ir spėriu žingsniu nuskubėjau atgal.
Šita
istorija tuo ir būtų pasibaigusi, tačiau pakeliui pagavau save, kad aš kuriu
pasiteisinimo, kodėl vėluoju, tekstą. Įdomiausia tai, kad aš ne tik paprastai
teisinausi, bet ir dar prikūrinėjau pasakojimo detales, kurių iš tiesų nebuvo.
Juk gėda prisipažinti, kad esu kiauralūpė ir nesugebu pavalgyti
neapsidrabsčiusi.
Nebeprisimenu,
kokias istorijas kūrė mano vaizduotė, kol vienu momentu atsitokėjau ir sau
sušukau: „Linga, ką tu darai?!” Ir tik tada suvokiau, kad niekas manęs
nekontroliuoja, niekas nesiteiraus, kodėl vėluoju, gal net niekas
nepastebės. O jei ir pastebės, tai kitą
akimirką užmirš.
O aš
teisinuosi, kaip mažas vaikas, kuris jaučiasi kaltas, ir jaučia pareigą
paaiškinti. Suprantu savo vidinį vaiką, kuris nori būti mylimas, o jam atrodo,
kad jeigu prasižengs, nebegaus taip jam reikalingos meilės. Tad ir kuria
istorijas, kad tik pateisintų savo „geros mergaitės“ vardą, kad įtiktų kitiems.
Ir ilgainiui tai daro iš įpratimo, nors suaugo ne tik pati mergaitė, bet ir jos
vaikai.
Padėkojau
savo vidiniam vaikui, jog padėjo man pamatyti iš vaikystės besitęsiantį norą
teisintis. Užsibrėžiau su tuo padirbėti. Taip , anot A. Čechovo, bus išspaustas dar
vienas mano vidinio vergo lašas, įgaunant vis daugiau laisvės ir pasitikėjimo
savimi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą