Pasakojama,
kad tai atsitiko 1860 metais. Vienas rašytojas
kurdavo trumpus apsakymus apie išgalvotą žmogų vardu Rokambolis ir siųsdavo
juos dienraščiui.
Vieną kartą
savo herojų jis surakino grandinėmis, patalpino į kartą, prigrūdo jį dar
akmenų. Negeriečiai tą karstą įmetė į
Atlanto vandenyną, į pačią giliausią jo vietą.
Būtina pridurti, kad toje vandenyno dalyje knibždėjo daug ryklių.
Kai
apsakymas buvo išspausdintas, rašytojas nuėjo į redakciją ir paprašė padidinti
honorarą už jo kuriamus apsakymus.
Redaktorius atsisakė tai daryti ir nusamdė kitą rašytoją. Tačiau bėda tame, kad nei šis, nei kiti
nusamdyti darbuotojai nesugebėjo parašyti įtikinamos Rokambolio išsigelbėjimo
istorijos.
Redaktorius
pagaliau nusileido, sutiko pakelti algą ir paprašė pirmojo rašytojo toliau tęsti
apsakymų rašymą. Vienintelė sąlyga – išgelbėti Rokambolį.
Kitą dieną
laikraštyje pasirodė apsakymas, kuris prasidėjo taip: „Išsigelbėjęs iš Atlanto vandenyno,
Rokambolis neskubėdamas ėjo Niujorko 5-taja gatve...“
Taip taip! Rokambolis tiesiog išsigelbėjo. Taip
jau yra, kad didelė dalis problemų, su kuriomis susiduria žmonės, išsisprendžia
savaime, jei nesikiši, o leidi vyksmui vykti taip, kaip jis vyksta. Gyvenimas
pats atranda netikėtas išeitis.
O jei kovosi
su problemomis, tai jos augs ir didės, lyg drakonas, suryjantis su juo kovoti
atvykusius riterius. Naivu būtų tikėtis,
kad drakonas nustips iš bado, jei niekas neateis su juo kovoti. Tačiau neatmeskime,
kad gali atsitikti ir kažkas netikėto.
Tarkim drakonui nusibos laukti drąsuolių ir jis išskris į kitą šalį.
Belieka pridurti, kad pasakojimą apie gudrų rašytoją sukūrė Bernardas Verberis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą