2017 m. birželio 29 d., ketvirtadienis

Oda – tai fizinė riba tarp žmogaus ir išorinio pasaulio


Prieš keletą metų prof. Segejus Kovaliovas Inovacinių psichotechnologijų instituto internetinės svetainės forume atsakinėjo į forumo dalyvių užduodamus klausimus. Tuo metu man buvo šventas dalykas kasdien nueiti į forumą ir perskaityti profesoriaus atsakymus.  Žavėjausi S. Kovaliovo sugebėjimu atsakyti trumpai ir į esmę.

Ilgainiui klausimai ėmė kartotis, be to forume ėmė lankytis “geradariai”, kurie ne klausimus užduodavo ir ne atsakymais domėdavosi, o turėjo poreikį drabstytis purvais.  Integralinio neuroprogramavimo autorius nusprendė nebegaišti kasdien savo brangaus laiko forume, o pereiti prie video laidų, kurių metu pateiks atsakymus į atrinktus korektiškai užduotus klausimus. 

Keletą video su S. Kovaliovo atsakymais į žiūrovų klausimus esu paruošusi su lietuviškais subtitrais.  Ateityje planuoju “sulietuvinti” ir daugiau S. Kovaliovo video laidų.

O ir forume retakarčiais apsilankau, ieškodama “perliukų” ir kartu mokydamasi iš S. Kovaliovo atsakymų.

Šiandien pateiksiu vieną klausimą su profesoriaus atsakymu.

2017 m. birželio 28 d., trečiadienis

Gyvenimas yra žaismingas nuotykis


Įsivaizduoju, kaip nelengva į gyvenimą pažiūrėti kaip į nuotykį.  Jame tiek daug neteisybės – karai, korupcija, ligos, išdavystės, mirtys ir netgi tokios smulkmenos kaip išbandymai vyro išmėtytomis kojinėmis, kurias vėl ir vėl reikia rinkti ar pilna kriaukle nešvarių indų.  Kaip galima į visa tai pažiūrėti kaip į žaidimą? 
Nelengva, bet pakeisti požiūrį visada galima.  Paskaitoje „Gyvenimo instrukcija“ prof. Sergejus Kovaliovas papasakojo paprastą psichotechniką, kurios pagalba kaip tik ir treniruojamas sugebėjimas į tą patį dalyką pažiūrėti kitaip.

2017 m. birželio 27 d., antradienis

Panašūs sunkumai skirtingai paveikia atskirus žmones


Viena mergina vis skundėsi mamai savo sunkiu gyvenimu.  Mama kantriai išklausydavo jos dejones, kol vieną kartą paėmė tris puodus, pripylė į juos vandens ir uždėjo ant viryklės.  Vandeniui užvirus, į vieną puodą mama įdėjo morką, į kitą – kiaušinį, o į trečią –  maltos kavos.

Praėjus kuriam tai laikui mama nukėlė puodus nuo ugnies ir iš jų ištraukė morką ir kiaušinį, o kavą nukošė.  Savo dukrai ji pasakė:

-Kiekvienas iš šių produktų atsidūrė tokiose pačiose sąlygose – sąlytyje su verdančiu vandeniu.  Žiūrėk, kaip skirtingai jie pasikeitė:  morka iš kietos tapo minkšta, kiaušinis virdamas sukietėjo, o malta kava vandeniui atidavė visa geriausio, ką turėjo.
Mama pažiūrėjo dukrai į akis ir pridūrė:
-Ir žmonės panašiose sunkiose situacijose elgiasi skirtingai. Arba visai suminkštėja kaip morka, arba įgauna tvirtumo, arba viską atiduoda, netgi savo paties gyvenimą.  O kaip tu elgiesi, susidūrusi su sunkumais?

-Supratau, mama, ką tu norėjai pasakyti.- gerdama kvapnią kavą atsakė duktė.

Pagal B. Ferrero

2017 m. birželio 26 d., pirmadienis

Trumpi paskaitos video įrašai patogesni skubantiems ir turintiems mažai laiko

Vakar užbaigiau talpinti lietuviškus subtitrus trečiai S. Kovaliovo paskaitos "Gyvenimo instrukcija" daliai.  Net ir 40 minučių trukmės įraše informacijos buvo tiek daug, kad visų pirma pati dėl savęs nusprendžiau ją suskirstyti atskirais gabaliukais. 

O juk pasitaiko, kad žinai, jog yra tokia informacija, tačiau per daugybę video įrašų, kuriuose pasisakė profesorius S. Kovaliovas, ko ieškai labai nelengva surasti.

Tai va, sugalvojau "susikonspektuoti" video įrašus.  Suskirsčiau visą trečią dalį trumpais gabalėliais.  Dabar, jei bus reikalinga kokia tema, nesunkiai rasiu norimą įrašą pagal pavadinimą.  Beje, kiekviena tema yra verta atskiro straipsnio.

2017 m. birželio 25 d., sekmadienis

Gyvenimo kelio principai iš prof. S. Kovaliovo vebinaro "Gyvenimo instrukcija"

Pagaliau savaitgalis.  Šeštadienį nuo pat ryto ėmiausi subtitrų tvarkymo prof. S. Kovaliovo vebinaro "Gyvenimo instrukcija" 3-čiojoje dalyje, kurioje lektorius kalba apie gyvenimo principus.  Jie - kaip taisyklės, kaip kelio ženklai, kurių laikantis gyvenimo kelias bus saugus ir laimingas. 

Šį vebinarą klausiausi ne vieną kartą.  Ir kas kart randu vis ką nors naujo.  Kiekvienas principas - tai atskira tema visam straipsniui.  Apie juos galima kalbėti ir kalbėti. Pavyzdžiui, vienas iš principų yra 

VISKAS, KAS ATSITINKA TAVO GYVENIME,
YRA GALIMYBĖS.

Net nemalonumai, kuriuos tau tenka išgyventi, yra galimybė tau tobulėti, vystytis, augti dvasiškai.  Tai treniruotės tavo kantrybės vystymui, mokėjimui susikaupti, sutvirtėti.  Juk sakoma, kad tai, kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresniais.
Gyvenime nėra nieko, ko nebūtų galima panaudoti. Tik mes dažnai atsisakome tų galimybių, kurias siūlo gyvenimas.
Andre Morua savo knygoje "Trys Diuma" pasakė įdomų dalyką: "Kiekvienam žmogui dienos bėgyje suteikiama ne mažiau penkių galimybių iš pagrindų pakeisti savo gyvenimą".
O rusų poetas Ilja Silvinskis tam teiginiui atitarė: "Visas mūsų gyvenimas, koks jis bebūtų, yra praleistų galimybių pasaulis".
Taip kad būkite budrūs ir nepraleiskite gyvenimo siūlomų galimybių. Net šio video perklausymas gali tapti kardinalių pokyčių galimybe.
Taigi, trečiąją vebinaro dalį rasite ČIA.
Arba čia https://youtu.be/YYiMIkIBkKo
Smagaus ir naudingo klausymo!


2017 m. birželio 24 d., šeštadienis

Koks yra skirtumas, atsiskaitant už prekes grynaisiais ir kortele


Sveiki, pakalbėkime apie pinigus.  Kaip jūs dažniau atsiskaitote už pirkinius: grynais ar kortele?  Aš paprastai atsiskaitau kortele.  Dar naudojuosi internetine bankininkyste.  Kol kas nebandžiau atsiskaityti su mobiliu telefonu (kas dabar jau darosi įmanoma).

Bankinės kortelės per paskutinį dešimtmetį taip išpopuliarėjo, kad net keista prisiminti laikus, kai atlyginimą gaudavau vokelyje. O savo pirmoje darbovietėje, pamenu, kartą per mėnesį eidavau prie kasos langelio, kur pasirašydavau žiniaraštyje, ir kasininkė man atskaičiuodavo reikiamą sumą.

2017 m. birželio 23 d., penktadienis

Gyvenimo gerovė = sėkmė + laimė


Dalida
Kaip dažnai savo sveikinimuose kitam mes linkime sėkmės.  Atrodytų, kad sėkmė yra pagrindinis žmogaus gyvenimo gerovės kriterijus.  Bet – neeee! Vien sėkmės neužtenka. Ir tai galėtų pailiustruoti daugybės sėkmingų, bet nelaimingų žmonių biografijos.

Sunku patikėti, ko daugiau žmogui reikia, jei jį supa sėkmė, pripažinimas, garbinimas, šlovė.  Atrodytų, gyvenk ir mėgaukis gyvenimu.  O, bet, tačiau...

Didžios dainininkės, kurią žurnalistai praminė „Juodąja orchidėja“ biografija tai puikiausiai patvirtina.

Jolanda gimė 1933 m. sausio 17 d. Еgipte. Jos kaip dainininkės slapyvardis buvo Dalida. Gyvenime ji turėjo viską, apie ką tik galima svajoti: puikią figūrą, žavingą balsą, talentą, žavesį, sceninį šarmą.

Būsima dainininkė šlovės karjerą pradėjo konkurse „Mis Egiptas“ ir jį laimėjo.  Po to nuvykusi į Paryžių pradėjo dainuoti kabaretuose ir po metų jai jau plojo visas Paryžius.

2017 m. birželio 22 d., ketvirtadienis

Tai, ko nori, turi užsiauginti pats

Vienas žmogus kartą užklydo į keistą parduotuvėlę ir pamatė, kad už prekystalio stovi pats Dievas.

-Ką čia galima nusipirkti? - paklausė žmogus.

-Viską, ką tik nori. - atsakė Dievas ir pridūrė, kad mokėti nereikės.


Žmogus labai apsidžiaugė ir puolė vardinti, ko nori:

2017 m. birželio 21 d., trečiadienis

Kaip įveikti vairavimo baimę ten, kur yra daug mašinų


A.Kubaičio nuotr.













Kaip įveikti vairavimo baimę ten, kur daug mašinų, pvz., miesto centre? Lina, 65 m.

Labas, Lina, klausimas tikrai rimtas. Juk veiksmus ir mintis sukausto ne tiek išorinė situacija, net jei ji yra ir ganėtinai sudėtinga, kiek baimė, atlekianti šviesos greičiu vien pagalvojus apie mašinų spūstį miesto centre.


Ir vis dėlto nusprendžiau šį kartą daugiau dėmesio skirti greitesniam įgūdžių įgijimui nei pačiam darbui su baime. Kodėl? Juk šiuolaikinės psichoterapijos priemonės įgalina gana efektyviai dirbti su baimėmis ir kitais nemaloniais jausmais. Ogi todėl, kad mokėjimas gerai orientuotis intensyvaus eismo srautuose yra tiesiog labai naudingas sugebėjimas.

2017 m. birželio 20 d., antradienis

Ar tyliu, ar sakau, kaip jaučiuosi, mano vyras galvoja, kad jį puolu


Nebe pirmą kartą susiduriu su tokia situacija, kurioje mane apima neviltis. Domiuosi psichologija, esu pasiekusi tokią stadiją, kad jau gana dažnai atskiriu tai, kaip jaučiuosi, ir kaip elgiuosi, suprantu, kad kilus konfliktui, geriausia visada kalbėti pirmu asmeniu, konflikto metu stengiuosi kaip įmanoma vengti kitų ankstesnių situacijų minėjimo, apibendrinimų ir pan. 

Deja, nepaisant visų mano žinių ir įgūdžių, su vyrais vis iš esmės užstringu tokiose pačiose situacijose. Tarkime, pradeda vykti kažkas, kas manęs netenkina, arba mane žeidžia. Tarkime, dabartiniuose santykiuose paskutinius du – tris mėnesius nuolat girdėdavau “aš užsiėmęs”, “man reikia eiti”, “aš turiu daug darbo” ir pan.  

Po nemažo kiekio tokių pasikartojimų, kai įsitikinau, kad man nesivaidena, tiesiog nustojau siekti dėmesio, kurio iki tol visuomet siekiau švelniu, kaip man atrodė būdu, domėdamasi, kaip sekėsi, teiraudamasi, kuo jis užsiėmęs, ir t.t. ir pan. Tai daryti nustojau, nes vis tiek neveikia.

2017 m. birželio 19 d., pirmadienis

Begalinis pasitikėjimas savimi, nachališkumas ir noras veikti padeda daryti stebuklus


Kartą seminaro metu prof. Sergejus Kovaliovas papasakojo istoriją apie besimokantį skraidyti vyrą, kuris labai pasitikėjo savimi ir buvo įsitikinęs, kad jis puikus lakūnas.  Ir nutiko taip, kad jiems išskridus, netikėtai ėmė kauptis debesys, kas reiškė, kad netrukus kils audra. 

Netrukus visi besipraktikuojantys grįžo į orouostą,, išskyrus tą pasipūtėlį.  Skrydžių stebėjimo bokštelio darbuotojai su nerimu stebėjo vis tamsėjantį dangų – tokiomis sąlygomis net patyrusiam lakūnui nebūtų lengva sugrįžti ir sėkmingai nusileisti. 

O juk likęs danguje dar suskraidė nepakankamai ir neturi reikiamos patirties. Su nerimu ir baime jie jau mąstė apie nelaimingą atsitikimą, kurio vargiai pavyks išvengti naujokui, ir jam ruošėsi.

Tuo tarpu naujokas lakūnas sėkmingai nusileido, atėjo į skraidymų centrą ir nustebo išvydęs išbalusius darbuotojų veidus.
-Ar kas atsitiko?- jis paklausė, nesuvokdamas padėties.

S.Kovaliovas seminaro dalyviams paaiškino, kad naujokas paprasčiausiai nežinojo, kad tokiomis sąlygomis nusileisti yra sudėtinga, be to jis buvo įsitikinęs, kad yra puikus lakūnas, ir visa tai kartu paėmus leido jam išlikti visiškai ramiam, kas būtent ir buvo reikalinga, sėkmingam grįžimui į orouostą.


Tam tikra prasme panašią istoriją kadaise skaičiau internete.  Didžiosios krizės metais, į Ameriką atvyko žmogelis iš Italijos ir atidarė čia savo restoraną.  Reikia pasakyti, kad tuo metu daugybė restoranų, negalėdami išsilaikyti, tiesiog užsidarinėjo.  Naujo restorano atsidarymas buvo tikra finansinė beprotystė.  Bet minimas italas ne tik išlaikė savo įstaigą, bet su laiku ją išplėtė, o pasibaigus krizei atidarė visą eilę labai aukšto lygio restoranų.

Įžymų restoranų savininką užkalbino žurnalistas ir uždavė jam klausimą, kaip tai jis sugebėjo didžiosios krizės metais ne tik sėkmingai dirbti savo restorane, bet ir išlaikyti jame aukštą lygį.  Į tai italas atsakė:

-Kai atvykau į Ameriką, nemokėjau anglų kalbos, laikraščių neskaičiau  ir nežinojau nieko apie krizę.  Tiesiog dirbau savo darbą, kurį geriausiai mokėjau.

Kaip matome, šį kartą taip pat suveikė žmogaus pasitikėjimas savimi, tegu ir tokioje kuriozinėje situacijoje, kaip nesugebėjimas sužinoti apie realią padėtį toje šalyje.


Susidomėjusi tokiais atvejais, paklausiau pažįstamą specializuoto žurnalo redaktorę:

-Kokį darbuotoją priimtum į darbą?  Ar tą, kuris, vos ne koja atsidaręs duris, įsiveržęs į kabinetą, ryžtingai pareikštų, kad nori dirbti jūsų redakcijoje ir pateiktų savo projektus, kuriuos anot jo būtina nušviesti jūsų žurnale.  Beje, žurnalistinio išsilavinimo šis jaunuolis neturėtų.  O gal priimtum į darbą kuklų vyruką, kuris taip pat neturėtų žurnalistinio darbo patirties, bet ant stalo nedrąsiai padėtų savo reikiamo išsilavinimo diplomą.

Žurnalo redaktorė nedvejodama atsakė, kad priimtų į darbą pirmąjį – ilgai netruktų jį pataisyti ir išmokyti straipsnių rašymo subtilybių.  Svarbiausia, kad jis turi nachališkumą ir didelį norą veikti.

Šiais pavyzdžiais neketinu jūsų įtikinti, kad nereikalingas specialusis išsilavinimas.  Norėjau tik pasakyti, kad net nepakankama patirtis, pasitikėjimas savimi, dėmesio nekreipimas į aplinkinių nuomonę ir graudenimus, kad tau nepavyks, gali padaryti stebuklus.  Pagaliau paskaitykit vakar patalpintą mano bloge straipsnį apie Stivą Džobsą ir įsitikinsit, kad didelis tikėjimas savo teisumu yra tiesiog būtinas didelių darbų įgyvendinimui.

2017 m. birželio 18 d., sekmadienis

Geriau sukurti rytdieną, nei gailėtis nekaip praėjusia vakarykšte diena


"Apple". Kokia mintis tau ateina į galvą, perskaičius šį anglišką žodį.  Net jei moki anglų kalbą ir žinai, kad pagal reikšmę tai lietuviško žodžio „obuolys“ atitikmuo, esu beveik tikra, kad pirmoji asociacija kilo su kompiuteriais ir telefonais.

Ir dar šis žodis susijęs su Stivo Džobso, kuris turėjo milžinišką reikšmę "Apple" kompanijos idėjų generavimui ir vystymuisi. Kaip žmogus Stivas Džobsas – prieštaringa asmenybė.  Vieni jo nekenčia, kiti dievina. Ką galima apie jį tikrai pasakyti, kad jis sukūrė šiandien turimą kompiuterinę dabartį.

Nuostabu tai, kad S. Džobsas nebuvo genijumi inžinierinio meno srityje.  Jo genijus buvo idėjų generavime ir sugebėjime įtikinti tinkamus žmones tų idėjų įgyvendinimui. Jo paties įsitikinimas, kad jis turi teisę beprotiškos minties realizavimui buvo begalinis.  Tuo jis užkrėsdavo kitus, savo ruožtu juos įtikindamas, kad jie sugebės tai įgyvendinti.  Ir jie padarydavo neįmanomus dalykus.

2017 m. birželio 17 d., šeštadienis

Kaip efektyviai ir greitai nusiraminti

Pasirodo, kad norint išjungti paniką ir pereiti prie logiško mąstymo, svarbu teisingai įvardinti jausmus, kuriuos jaučiame.  Užtenka juos įvardinti garsiai ar mintyse, ir gausite norimą rezultatą.

Kaip tai atsitinka?  Kalifornijos (UCLA) universiteto profesoriaus, psichologo Metju Libermano tyrimai parodė, kad kai tik žmogus įvardina savo emocijas žodžiais “bijau”, “pykstu” ar pan., smegenyse esantis migdolinis kūnas nurimsta ir suaktyvėja smegenų žievės dalis, kurios pagalba žmogus ramiai įvertina situaciją.  O to juk ir reikia.

Todėl streso metu, priešingai nei paplitusi nuomonė, nereikia savęs apgaudinėti sakant: “ Aš ramus, viskas tvarkoje.” Kur kas veiksmingiau pasakyti: “Siaubas! Aš bijau.“ Arba: „Po velnių! Aš pykstu.“

2017 m. birželio 16 d., penktadienis

Kaip suprasti, kad jus nori apgauti


Jei jumis nori pasinaudoti, tai paprastai naudojama taktika yra „miglos pūtimas į akis“. Tai reiškia, kad pašnekovas ima kalbėti nesuprantamomis frazėmis, vengia tiesiai atsakyti į klausimą.  Tai jis daro, naudodamas tokias frazes:

Detales aptarsime vėliau...
Viskas ne taip paprasta...
Aš nepasirengęs dabar apie tai kalbėti...

jis tai nepasirengęs, bet savo ruožtu jus spaudžia, kad priimtumėt sprendimą ir pradėtumėte veikti:

Spręskite, greičiau, o tai bus vėlu...
Dabar pasirašykime, o detales išsiaiškinsite paskui...
Dabar jau vėlu, reikėtų nuspręsti...

2017 m. birželio 15 d., ketvirtadienis

Šeimoje blogai, be šeimos dar blogiau


Arūno Maniušio nuotr.















Kiekvienam normaliam žmogui, vyrui ir moteriai, itin svarbi yra šeima, santuoka, meilė. Tačiau su šeima šiais laikais vyksta kažkas keisto.  Yra labai daug vienišų moterų ir vienišų vyrų, o tos poros, kurios susikūrė seniai ar visai neseniai, skiriasi.  Vyksta kažkoks skyrybų bumas.

Kaip pirmąją priežastį, įtakojusią tokią situaciją, prof. S. Kovaliovas nurodo pačios santuokos struktūros pasikeitimą.    Kitaip sakant, santuokinių santykių struktūra pasikeitė, o žmonės nesugebėjo prie to prisitaikyti.

Meilė, bėgant laikui kinta.  Juk būdamas  20, 30, 40 metų žmogus myli skirtingai. Ilgainiui turi atsirasti fenomenali meilės rūšis – prisirišimas. Tik meilė-prisirišimas garantuos tokius santykius, kai net gilioje senatvėje sutuoktiniai bus vienas kitam atrama.

Kaip atskirti, ar yra meilė-prisirišimas?  Tai padaryti galima užduodant sau klausimus: ar galėsiu į tave pasiremti, jei man bus blogai; ar galėsiu tavęs paprašyti pagalbos ir jos sulaukti? Jei atsakymai teigiami, tai meilė-prisirišimas yra.

Šeimą labiausiai paveikė moterų emancipacija. Vyrai ir moterys pradėjo uždirbti panašiai po lygiai. Atsirado karjerinė santuoka, t. y. santuoka, kurioje abudu rūpinasi karjera.

Jei anksčiau, moteris save paskirdavo motinystei ir vaikams, tai dabar ji turi vardan motinystės nutraukti karjerą.

Pasikeitė ir sekso vaidmuo šeimoje. Šiais laikais tapo natūralu, kad ne tik vyras, bet ir moteris iš sekso gauna malonumą.    Be to, atsiradus kontracepcijai, moterys nebebijo pastoti, ir gali laisvai mėgautis seksu.

 Šeimos instituciją paveikė ir naujas požiūris į skyrybas. Daugelis dabar mano, kad skyrybos yra normalus dalykas.

Pailgėjusi gyvenimo trukmė sutuoktiniams iškėlė naujų problemų, nes iš namų išėjus vaikams, vyras ir žmona turi iš naujo sukurti savo santykius.

 Sąmoningas atsisakymas nuo tradicinės šeimos šablonų, taisyklių, vertybių, sumaišė kriterijus, pagal kuriuos galima suprasti, kad santuoka yra sėkminga.

Štai, anksčiau šeima buvo laikoma gera jei: vyras negeria, nemuša, nupirko šaldytuvą, televizorius yra, stovime eilėje mašinai gauti. O dabar moteris visa tai gali gauti pati.

Anksčiau  meilė buvo iki grabo lentos o dabar seksas ne visada pretekstas pažinčiai. Anksčiau iki vestuvių nebuvo galima, dabar galima. Dabar galima viskas, ko tik norisi.

O tų norų diapazonas platus: vienkartinis seksas; partnerė skirtingam seksui; draugiškas seksas; arba- partnerė poilsiui; arba - partnerė apsilankymui teatre, arba, arba, arba...

Tikėtina, kad čia išvardintos dar ne visos priežastys, įtakojusios šiuolaikinės šeimos krizę.  Kaip tokioje situacijoje išsaugoti šeimą?  Mokytis.  Mokytis sutuoktinyje įžvelgti individualybę, išskirtinį nepakartojamą žmogų.  Mokytis meilės-prisirišimo. Esant reikalui, kreiptis į psichoterapeutą. Ir tai daryti ne dėl kažkokios šeimos išsaugojimo, o dėl savęs, nes nieko geresnio už šeimą, kurioje galima jaustis saugiu, būti suprastu, kartu augti ir tobulėti, dar nėra sukurta.
Pagal S.Kovaliovą

2017 m. birželio 13 d., antradienis

Bendraudamas nenaudok frazių, iškeliančių tave aukščiau už pašnekovą

Viena iš dažniausiai pasitaikančių nesusikalbėjimo priežasčių būna sąmoningas arba nesąmoningas vieno pašnekovo savęs statymas aukščiau už kitą. 

Jei kalbėtume tranzakcinės analizės kalba, tai sakytume, kad vienas prisiima Tėvo vaidmenį, o kitą nustumia į Vaiko poziciją.  O jei pasakyti visai paprastai, tai vienas iš pašnekovų pradeda kitą mokyti gyventi.

Žemiau pateiksiu keletą pavyzdžių, o tu, mielasis skaitytojau, pasistenk suprasti, ar tokios frazės nėra būdingos tau.

Netekties skausmas mane lydi jau 12 metų ir niekur nedingsta

Klausimas. Sveiki, išgyvenu netekties skausmą. Mamytė pasitraukė iš gyvenimo, kai man buvo 12 metų, dabar man 24 metai, o skausmas niekur nedingsta. Kai pradedu galvoti apie šią situaciją, mane sukausto baimė, pulsas padažnėja (galbūt todėl, kad aš buvau visos šitos situacijos liudininke). Dabar esu aukos vaidmenyje, savęs gailiuosi, po truputį stengiuosi atleisti, bet suvokiu, kad tik mintimis sugebu ištarti žodį „atleidžiu“, bet širdimi to padaryti neišeina. Noriu atleisti, labai ją myliu, bet nežinau, nuo ko pradėti. Kai galvoju apie šią situaciją, jaučiu, kaip sugrįžtu į tuos 12-tuosius metus ir negaliu iš to skausmo išsivaduoti. Pyktis mamai po truputį virsta į gailestį jai.
Liepa (vardas pakeistas)
Atsakymas. Labas, Liepa, rašai, kad mamytės netekties skausmas tave lydi jau 12 metų ir niekur nedingsta. Įsivaizduoju, kaip baisu tau, dar vaikui, buvo išgyventi jos mirtį. Girdžiu, kad mamai jautei pyktį, dabar virstantį į gailestį, kad niekaip negali jai atleisti. Paprastai gedėjimo laikas tęsiasi taip ilgai, kyla tiek daug prieštaringų jausmų, o netekties skausmas su laiku nemažėja, kai artimas žmogus nusižudo. Nors tu, Liepa, neparašei, dėl ko negali mamai atleisti, man kyla mintis, kad tau tada teko išgyventi būtent tai. Net jei suklydau, nuoširdžiai tave užjaučiu.

2017 m. birželio 12 d., pirmadienis

Kitaip papasakota istorija apie žinomą žmogų


I. Mesnikovas "Dailininkas dirba"
Esu tikra, kad jums teko pastebėti, kai kas nors pasakoja apie įvykį, kuriame ir jūs buvote, kartais atrodo, kad pasakotojas kalba apie kažkokį kitą įvykį.  Arba apibūdinant kokį žmogų (apie politikus nekalbėsime), vieno lūpose jis skamba kaip angelėlis, o kitas jo nekenčia , kaip baisiausio apaviko,

Kaip taip gali būti?  O gi žiūri skirtingi žmonės.  Jei atskiri žmonės gali matyti tą pačią situaciją ar žmogų skirtingai, tai reiškia, kad ir vienas žmogus turi galimybę į tą patį įvykį ar žmogų pažiūrėti skirtingai.

Beje, toks aplinkos „perrašymas“, kitaip sakant, požiūrio pakeitimas yra vadinamas refreimingu.  Refreimingas yra nepakeičiamas, kai nemalonios situacijos pakeisti negalima, bet ir išvengti neišeina.  Tarkim, gyvenimo su vyro (ar žmonos) mama vienuose namuose.  Pakeitus požiūrį, anyta ar uošvė gali pasirodyti visai puiki moteris.

2017 m. birželio 11 d., sekmadienis

S.Kovaliovas "Gyvenimo instrukcija" 2 dalis (su lietuviškais subtitrais)

Arūno Maniušio nuotr.

























Pagaliau laisvas šeštadienis.  Jau iš anksto buvau susiplanavusi užbaigti dar vieną S. Kovaliovo vebinaro "Gyvenimo instrukcija"  su lietuviškais subtitrais dalį. Galvojau, prisėsiu ir darysiu tol, kol padarysiu.  O tai vis po truputį, po mažmožėlį.  Tai orouostuose (Čarlio de Golio, Šeremetjevo, Borispolio), tai lovoje vakarais po darbo, tai dar kur, nutvėrusi laisvą valandėlę.

Prisėdau...  ogi žiūriu, kad prirašiau netgi daugiau nei vienai daliai.  Beliko iškarpyti nereikalingas vietas, priklijuoti pradžią pabaigą ir - įkelti.  Štai rezultatas!

Pasirodo, sušukau "Op!", neperšokusi griovio.  Įrašas, kaip išaiškėjo, besąs per didelis, kad jį būtų galima tiesiogiai įkelti į blogą.  Todėl spausk ant žemiau pateiktos nuorodos ir atsidarysi laidą Yotube kanale.

https://youtu.be/rz-cpd5M_J0



Šis video yra 2-oji dalis 3 valandas trukusio S.Kovaliovo vebinaro "Gyvenimo instrukcija".  Jame integralinio neuroprogramavimo autorius pasakoja apie 7 taisykles, kurios kaip 10 Dievo įsakymų, jų laikantis, suteiks gyvenimui komfortišką būvį ir galimybes  lengvai ir greitai siekti savo tikslų, augti ir tobulėti.  Beje, šiame video jūs galėsite gyvai pamatyti, kaip meistras praveda psichotechniką.  Demonstracijoje dalyvavo Inovacinių psichotechnologijų instituto specialistas Maratas Fazylovas.


2017 m. birželio 10 d., šeštadienis

Kaip padidinti mylimojo ištikimybės tikimybę


Arūno Maniušio nuotr.
Sveiki, kaip ir dauguma istorijų, manoji susijusi su mylimu vyru. Esame poroje beveik porą metų, vos praėjus savaitei po pažinties gavau raktą nuo jo buto ir apsigyvenome kartu. Esu nelengvo būdo - reikli, kritiška, kategoriška, savininkiška ir pavydi (man 28 metai).

Tačiau ilgainiui gavau informacijos apie pamilto vyro žaidimus su kitomis moterimis. Viena jų - buvusi kolegė. Su kita bendravimas buvo draugiškas, tačiau su flirtu - tai man taipogi nepatiko.

Iš mano pusės atsirado daug pykčio, nusivylimo, santykiai pradėjo byrėti. Aš stengdavausi prisitaikyti, tačiau neleidau jam suprasti, kad toleruosiu bendravimą su kitomis.

Vieną dieną į rankas pateko jo pašto dėžutė, su pamirštais ištrinti išsiųstais laiškais. Skaičiau, virė pyktis, nusivylimas, neapykanta. Vėl buvo kolegė (ištekėjusi ir turinti vaikų), kuri guosdavo jį, siekė artumo ir akivaizdžiai flirtuodavo. Supratau, kad jos iniciatyva buvo didesnė. Skaudžiausia tai, kaip jis dalinasi, jog manęs nemyli ir neketina kurti šeimos. Tie žodžiai mane sužlugdė. Apie šeimą kalbėdavome, vaikų tema sudėtingesnė dėl kitų priežasčių. Širdyje tikėjau, kad šie santykiai dar gali būti gražūs.

2017 m. birželio 9 d., penktadienis

Apie eksperimentą, parodžiusį kaip vaikystėje formuojasi baimės


Tikriausiai nerasim žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs, jog ankstyvoji vaikystė turi lemiamą vaidmenį visam žmogaus gyvenimui. 

Dirbant su klientais praktiškai kiekvienu atveju atrandama, kad suaugusio šiandieninių problemų šaknys išaugo ankstyvame ir labai jautriame žmogaus amžiuje.

Internete radau aprašytą eksperimentą, kuris patvirtina, kad vaikystėje įgytos traumos išlieka visą žmogaus gyvenimą (iškart turiu pasakyti, kad nėra viskas taip tragiška. Integralinio neuroprogramavimo psichotechnikos leidžia pakeisti pasąmonės užfiksuotą negatyvią patirtį ir taip padėti žmogui „pasveikti“ nuo jam gyventi trukdančių nesąmoningų reakcijų).

2017 m. birželio 8 d., ketvirtadienis

Kokie keisti gali būti žmonių pomėgiai

Niekada nesusimąsčiau, kokie keisti gali būti žmonių pomėgiai.  Kai kalbam apie hobi, tai visų pirma įsivaizduojam pašto ženklų, drugelių, monetų, vyno butelių kamščių kolekcionierius, besimokančius groti kokiu tai muzikos instrumentu, keliaujančius po įvairias šalis, ragaujančius egzotiškus valgius ir pan.

Šiandien sūnus papasakojo, kad tranzuodamas iš Kauno, susitiko žmogų, kuris turi labai įdomų hobi.  Vienu žodžiu net sunku apibūdinti, kas tai per pomėgis.  Kaip supratau iš sūnaus pasakojimo, tas žmogus modeliuoja kritinį avia įvykį, kai abu pilotai dėl kažkokių priežasčių išeina iš rikiuotės ir nebegali skrydžio metu vykdyti savo pareigų. 

2017 m. birželio 7 d., trečiadienis

Paskutinė mėnesio atkarpa kasdieniniame blogų rašyme

Tik prasidėjus birželiui, staiga susivokiau, kad iki mano pažado sau išpildymo kasdien patalpinti savo bloge po įrašą liko mėnuo su uodegėle.  Praėjusių metų liepos 11 dieną (net nežinau, kas tada man užėjo) ėmiausi šio projekto. Net neturėjau konkrečiai įvardinto tikslo.  Net nežinojau, kokių naudų gausiu jį įgyvendinusi. 

Tiesiog norėjau rašyti ir įkinkiau save į šį vežimą.  Nes, matyt, suvokiau, kad prisiversti rašyti, kai niekas išoriškai neskatina, vidinės motyvacijos neužteks (tikrai nebūtų užtekę, jei ne pasižadėjimas sau).  Tiesą sakant, kažkur giliai kirbėjo mintelė, kad jei bus labai sunku, tai juk galėsiu nutraukti rašymus. Nes juk aš esu savo gyvenimo šeimininkė.  Kaip tas karalius, kuris, kai nori sukuria įstatymus, o kai nori, - juos atšaukia.

2017 m. birželio 6 d., antradienis

Kaip padėti sūnui išlaikyti egzaminus


Kaip padėti sūnui išlaikyti egzaminus? – kreipėsi į mane viena seminaro dalyvė. – Ar yra kokių psichotechnikų, padedančių tai padaryti?

Į mane žiūrėjo didžiaakė, smulkutė, jaunai atrodanti moteris. 
- Kiek sūnui metų?- paklausiau.
-Šešiolika.
-O kokia problema?  Jis labai nervinasi?  Ar kaip tik priešingai – visiškai nekreipia dėmesio į besiartinančius egzaminus?
-Antrasis variantas.  Visiškai nesijaudina, žiūri lengvabūdiškai.
-Jei jaunuolis nemato problemos, tai jam padėti negalima.  Kaip galima padėti tam, kuriam pagalbos nereikia
?

2017 m. birželio 5 d., pirmadienis

Geriau būti laimingam nei teisiam

Seminaras baigėsi, serifikatai išdalinti. 
Nuotraukoje aš (dešinėje) su seminaro dalyve.
Štai ir baigėsi dar vienas įtemptas savaitgalis Kijeve transliuojamame S.Kovaliovo seminare "Šeimyninių santykių psichoterapija".

Išvargusi, alkana, bet kartu ir patenkinta sėkmingai atliktu darbu ėjau vakarėjančia didžiulio miesto gatve ir pajutau pažįstamą kvapą.  Net stabtelėjau iš nuostabos: juk taip apie save praneša žydinčios liepos.  Pakėliau galvą ir pamačiau, kad iš tiesų stovėjau po dideliu medžiu, kurio šakose tvinko pumpurai, o patys drąsiausi jau skleidė savo purias galveles ir liejo ypatingą aromatą į šilto vakaro glėbį.

- Dar tik birželio pradžia, - nustebau. - o čia jau pražydo liepos!

Įkvėpiau pilna krūtine ir pasukau link kioskelio, prekiaujančio vaisiais ir daržovėmis.  Čia akis masino raudoniu degančios braškės, kurių nenusipirkti tiesiog nebuvo įmanoma. Tiesą sakant, tokią mintį ir puoselėjau, keliaudama link man žinomo kioskelio. Į krepšelį dar nusileido ir persikų maišelis - atstatinėsiu jėgas gyvais vitaminais.


Inovacinių psichotechnologijų institute seminaras, skirtas šiai aktualiai šeimyninių santykių temai, buvo pravestas pirmą kartą.  Prof. Sergejus Kovaliovas, integralinio neuroprogramavimo kaip savarankiško psichoterapinio metodo autorius kaip visada buvo darbingas ir energingas.  Seminaro dalyviai gavo pilną modulį psichotechnologijų, įgalinančių keisti sutuoktinių santykius įvairiais aspektais.

Raudona gija seminaro dienas lydėjo mintis, kad geriau būti laimingam nei teisiam.  Ginčų ugnelė, kilusi aiškinantis, kuris yra teisus, atima daug energijos, laiko ir gali peraugti į gaisrą.  Pykčiai, nuoskaudos, ambicijos - dalykai, kuriuos nesunkiai galima nugesinti psichotechnikomis, o rasti gilumines konfliktų priežastis, geriau suprasti save bei partnerį gali būti ne taip paprasta, todėl psichoterapeuto kaip trečio asmens pagalba būtų labai naudinga.

Dar vienas svarbus dalykas buvo iškeltas seminare - norint pakeisti santykius, nėra būtina, kad abu sutuoktiniai lankytųsi pas psichoterapeutą.  Šeima yra sistema, o keičiantis vienai sistemos daliai, norint nenorint, keičiasi ir kitos sistemos dalys.  Tuo labiau, kad mes bendraujame ne tiek su pačiais sutuoktiniais, kiek su jų projekcijomis, esančiomis mūsų galvoje.  Pasikeitus projekcijai, keičiasi ir gyvi santykiai realybėje.

Kitaip nei ankstesniuose seminaruose,  S. Kovaliovas kvietė į sceną  ne tik pavienius dalyvius, išdrįstančius viešai atsiverti, bet ir poras.  Tai buvo puiki demonstracija, kaip dirbti su abiem sutuoktiniais kartu.

Visko, kas vyko seminare, papasakoti neįmanoma, nes naujų žinių, praktikos buvo tikrai daug.  Šiandien esu pavargusi, tai daiktus kelionei į lagaminą susikrausiu rytoj.  O šiandien dar suvalgysiu braškę kitą, truputį pašmirinėsiu po internetą ir migsiu.  Ryt laukia kelionė  atgal į Lietuvą.

2017 m. birželio 4 d., sekmadienis

Svajonėse – aistringas seksas, gyvenime – gėda ir intymių santykių vengimas


Sveiki, truputėlį sunku prisiversti jums rašyti, nes tenka pripažint faktą, kad nesu tobula, kas mane labai žeidžia. 


Man yra 21-eri metai. Savo išvaizda pasitikiu, sulaukiu nemažai komplimentų. Tačiau nesuprantu, kur slypi problema, kad nuolatos tenka slopinti savo lytinį gyvenimą... Iš pradžių maniau, kad problema slypi jausmuose, jog nesutikau tam tinkamo žmogaus, todėl normalu, kad negali prisileisti žmogaus prie savęs. Tačiau jau du metus bendrauju su vaikinu, kurį be galo myliu. Būdama viena prisigalvoju įvairiausių situacijų, kaip mes mylimės, aistringai panirstame vienas kito kūnuose, bet kai tik realybėje viskas pradeda artėti prie didesnės aistros, staiga kažkokia gėda užverda mano pasąmonėje, ir iš inercijos atstumiu jį, nors to nenoriu. Vėliau vis kaltinu save, kodėl aš savajam negaliu suteikti pasitenkinimo, nors jis man toks brangus. Net keista, kad jis vis dar su manimi. Bet, manau, kad jam atsibos ir ko labiausiai bijau, kad jį prarasiu. Ir neįsivaizduoju, kur slypi pas mane ta gėda. 

2017 m. birželio 3 d., šeštadienis

Susirūpinusi mama: jis jau tokio amžiaus, kad turėtų suprasti, kad kažkas su juo ne taip


Sveiki,

auginu 3,5 m. sūnų, kuris turi lengvos formos cerebrinį paralyžių. Jis vaikšto, bet kitaip nei kiti vaikai, į kiekvieną kojų judesį jam reikia įdėti daug daugiau pastangų, nei sveikam vaikui. Gana daug dirbam, kad pagerintumėm jo eiseną ir visą fizinę jo būklę, važinėjam po sanatorijas, raidos centrus, kas dieną darau jam mankštas. 


Va čia iškyla problema, nes tos kasdienės mankštos mums abiem tapo kaip baisi prievolė ir nervų karas. Jis visiškai neturi tam motyvacijos. Aš suprantu, kad jis - tik vaikas, ir jam nesinori daryti mankštos, bet aš negaliu jam leisti mankštos nedaryti, nes jam ji reikalinga. Tai turi tapti kasdienis dalykas, kaip išsivalyti dantis. Kiekvieną dieną būna tas pats, užtrunka gana ilgai, kol įkalbu daryti mankštą. Berniukas sugalvoja daugybę priežasčių, ką pirmiau turi padaryti, arba tiesiog verkia, pyksta. 

2017 m. birželio 2 d., penktadienis

Kaip prasideda karas


-Tėti, - paklausė sūnelis Andrius, sukrėstas televizijos vaizdų, matytų per žinias,- kaip prasideda karas?

-Matai, visi karai prasideda maždaug taip: jei pavyzdžiui tarp Anglijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų kyla stiprus nesutarimas dėl ko nors..

Įsiterpia mama:

-        Tu klaidini vaiką. Anglija ir Amerika niekada nekariavo!

-        Koks skirtumas? Aš tik norėjau pasakyti kaip pavyzdį.

-        Su tokiais pavyzdžiais prikimši vaiko galvą visokių nesąmonių!

2017 m. birželio 1 d., ketvirtadienis

Kai negali pakeisti situacijos, gali pakeisti požiūrį


Laba diena, esu moksleivė. Labai nesutariu su savo patėviu. Jis dažnai mane užgaulioja, pravardžiuoja, nuolat klykia ant manęs ir ant kitų šeimos narių. Jis užima aukštas pareigas darbe, yra direktorius, grįžęs namo dažniausiai išlieja savo sukauptą pyktį ant manęs (nes aš esu vienintelė ne jo dukra). 


Svarbiausia, kad nieko baisaus nepadarau, jis prisikabinėja prie menkiausių smulkmenų (pvz: jei skubant į mokyklą palieku neišplautą lėkštę, jis pradeda klykti...mama manęs neužstoja). 


Namie patiriu stresą ir įtampą, nebesusikaupiu, mokslai prastėja, nuo streso išsivystė stemplės opa. Su patėviu mama kalbėjo ne vieną sykį, bet pakeisti jo niekaip neišeina - kaip rėkdavo, taip ir teberėkia...


Turiu galimybę persikraustyti pas gimines, ten gyvenimo sąlygos bus geros, tačiau teks pakeisti miestą, mokyklą, o labiausiai ir to ir bijau. Nemoku bendrauti su žmonėmis, manau, kad nesusirasiu ten draugų. 


Prašau Jūsų patarimo, ką man daryti - kraustytis ar kentėti dar mažiausiai 2 metus?

Ačiū. Laukiu Jūsų atsakymo. Akvilė




Sveika, Akvile,



Užjaučiu dėl to, ką tau tenka išgyventi, kai patėvis rėkia ant tavęs.  Apmaudu, liūdna, pikta, kai tenka girdėti užgaulius žodžius dėl kokių tai niekniekių. Ypatingai skaudu, kai net mama nesugeba tinkamai tavęs užstoti. Įsivaizduoju, kad tada jautiesi tokia bejėgė, kad norisi bėgti iš namų.  Tu jau net ištyrinėjai persikraustymo pas gimines galimybes.