2017 m. birželio 19 d., pirmadienis

Begalinis pasitikėjimas savimi, nachališkumas ir noras veikti padeda daryti stebuklus


Kartą seminaro metu prof. Sergejus Kovaliovas papasakojo istoriją apie besimokantį skraidyti vyrą, kuris labai pasitikėjo savimi ir buvo įsitikinęs, kad jis puikus lakūnas.  Ir nutiko taip, kad jiems išskridus, netikėtai ėmė kauptis debesys, kas reiškė, kad netrukus kils audra. 

Netrukus visi besipraktikuojantys grįžo į orouostą,, išskyrus tą pasipūtėlį.  Skrydžių stebėjimo bokštelio darbuotojai su nerimu stebėjo vis tamsėjantį dangų – tokiomis sąlygomis net patyrusiam lakūnui nebūtų lengva sugrįžti ir sėkmingai nusileisti. 

O juk likęs danguje dar suskraidė nepakankamai ir neturi reikiamos patirties. Su nerimu ir baime jie jau mąstė apie nelaimingą atsitikimą, kurio vargiai pavyks išvengti naujokui, ir jam ruošėsi.

Tuo tarpu naujokas lakūnas sėkmingai nusileido, atėjo į skraidymų centrą ir nustebo išvydęs išbalusius darbuotojų veidus.
-Ar kas atsitiko?- jis paklausė, nesuvokdamas padėties.

S.Kovaliovas seminaro dalyviams paaiškino, kad naujokas paprasčiausiai nežinojo, kad tokiomis sąlygomis nusileisti yra sudėtinga, be to jis buvo įsitikinęs, kad yra puikus lakūnas, ir visa tai kartu paėmus leido jam išlikti visiškai ramiam, kas būtent ir buvo reikalinga, sėkmingam grįžimui į orouostą.


Tam tikra prasme panašią istoriją kadaise skaičiau internete.  Didžiosios krizės metais, į Ameriką atvyko žmogelis iš Italijos ir atidarė čia savo restoraną.  Reikia pasakyti, kad tuo metu daugybė restoranų, negalėdami išsilaikyti, tiesiog užsidarinėjo.  Naujo restorano atsidarymas buvo tikra finansinė beprotystė.  Bet minimas italas ne tik išlaikė savo įstaigą, bet su laiku ją išplėtė, o pasibaigus krizei atidarė visą eilę labai aukšto lygio restoranų.

Įžymų restoranų savininką užkalbino žurnalistas ir uždavė jam klausimą, kaip tai jis sugebėjo didžiosios krizės metais ne tik sėkmingai dirbti savo restorane, bet ir išlaikyti jame aukštą lygį.  Į tai italas atsakė:

-Kai atvykau į Ameriką, nemokėjau anglų kalbos, laikraščių neskaičiau  ir nežinojau nieko apie krizę.  Tiesiog dirbau savo darbą, kurį geriausiai mokėjau.

Kaip matome, šį kartą taip pat suveikė žmogaus pasitikėjimas savimi, tegu ir tokioje kuriozinėje situacijoje, kaip nesugebėjimas sužinoti apie realią padėtį toje šalyje.


Susidomėjusi tokiais atvejais, paklausiau pažįstamą specializuoto žurnalo redaktorę:

-Kokį darbuotoją priimtum į darbą?  Ar tą, kuris, vos ne koja atsidaręs duris, įsiveržęs į kabinetą, ryžtingai pareikštų, kad nori dirbti jūsų redakcijoje ir pateiktų savo projektus, kuriuos anot jo būtina nušviesti jūsų žurnale.  Beje, žurnalistinio išsilavinimo šis jaunuolis neturėtų.  O gal priimtum į darbą kuklų vyruką, kuris taip pat neturėtų žurnalistinio darbo patirties, bet ant stalo nedrąsiai padėtų savo reikiamo išsilavinimo diplomą.

Žurnalo redaktorė nedvejodama atsakė, kad priimtų į darbą pirmąjį – ilgai netruktų jį pataisyti ir išmokyti straipsnių rašymo subtilybių.  Svarbiausia, kad jis turi nachališkumą ir didelį norą veikti.

Šiais pavyzdžiais neketinu jūsų įtikinti, kad nereikalingas specialusis išsilavinimas.  Norėjau tik pasakyti, kad net nepakankama patirtis, pasitikėjimas savimi, dėmesio nekreipimas į aplinkinių nuomonę ir graudenimus, kad tau nepavyks, gali padaryti stebuklus.  Pagaliau paskaitykit vakar patalpintą mano bloge straipsnį apie Stivą Džobsą ir įsitikinsit, kad didelis tikėjimas savo teisumu yra tiesiog būtinas didelių darbų įgyvendinimui.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą