Įsivaizduoju, kaip nelengva į gyvenimą
pažiūrėti kaip į nuotykį. Jame tiek daug
neteisybės – karai, korupcija, ligos, išdavystės, mirtys ir netgi tokios
smulkmenos kaip išbandymai vyro išmėtytomis kojinėmis, kurias vėl ir vėl reikia
rinkti ar pilna kriaukle nešvarių indų.
Kaip galima į visa tai pažiūrėti kaip į žaidimą?
Nelengva, bet pakeisti požiūrį visada
galima. Paskaitoje „Gyvenimo instrukcija“
prof. Sergejus Kovaliovas papasakojo paprastą psichotechniką, kurios pagalba
kaip tik ir treniruojamas sugebėjimas į tą patį dalyką pažiūrėti kitaip.
Lektorius pateikė pavyzdį, kaip depresija
sergantis klientas pasakoja apie tai, kaip praleido sekmadienį. Žmogus prisimena, kad nieko gero nenuveikė:
ilgai miegojo, persivalgė, paskui lyg ir nieko neveikė, paskui nuėjo į sodą ir
ten truputį pasikrapštė, bet bendrai paėmus nieko reikšmingo nepadarė.
Tada psichoterapeutas paprašo
papasakoti apie tą pačią dieną kaip apie pačią laimingiausią jo gyvenimo dieną.
Atrodo, kad ką tik buvo pasakota
rūgščiu nelaimingu veidu, tačiau užtenka įžiebti saulę ir ta pati diena
nušvinta visai kitomis spalvomis – pagaliau išsimiegojau, kiek norėjau, leidau
sau ramiai patinginiauti, atsipalaiduoti, skaniai pavalgiau, o vakarop nuėjau į
sodą ir ten neskubėdamas padariau kelis darbelius, kuriems kitomis dienomis niekaip
rankos nekildavo.
Toks
paprastas dalykas – išsklaidyti savo viduje debesis ir uždegti ten saulę. Ir jei mes lyg ir savaime panyrame į
pesimizmo rūką, galima sustoti, giliai įkvėpti ir sąmoningai pasižiūrėti į tą
pačią situaciją naujai. Atrasti joje žavių smulkmenų. Nuspalvinti šviesiomis spalvomis. Išgirsti vidinę muziką.
Kai
kalbu apie požiūrio keitimą, prisimenu kadaise skaitytą Danilo Andrejevo knygą
„Pasaulio rožė“ (Роза мира),kurioje jis aprašė, kaip patyrė nušvitimo momentus,
būdamas kalėjimo kameroje. Gulėdamas ant
gultų jis nusisukdavo į sieną, kad kiti kaliniai nematytų jo palaimos nušviesto
veido ir nepalaikytų jo išprotėjusiu.
Šis
pavyzdys man patvirtino, kad ne tiek aplinka kuria nuotaiką, kiek pats žmogus
savo nuotaika sukuria aplinką. Galima
būti nelaimingu gražiausiuose rūmuose ir galima tiesiog džiaugtis dar viena
išaušusia diena.
Užbaigsiu
dar vienu S. Kovaliovo paskaitose girdėtu palyginimu. Yra žmonės kaip musės, kurie ir gražiausiame
sode suras kakučio krūvelę, o yra žmonės kaip bitės, kurie ir sąvartyne pamatys
išsiskleidusį žiedelį.
Ko
jumyse daugiau; žmogaus-musės ar žmogaus- bitės?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą