2017 m. birželio 28 d., trečiadienis

Gyvenimas yra žaismingas nuotykis


Įsivaizduoju, kaip nelengva į gyvenimą pažiūrėti kaip į nuotykį.  Jame tiek daug neteisybės – karai, korupcija, ligos, išdavystės, mirtys ir netgi tokios smulkmenos kaip išbandymai vyro išmėtytomis kojinėmis, kurias vėl ir vėl reikia rinkti ar pilna kriaukle nešvarių indų.  Kaip galima į visa tai pažiūrėti kaip į žaidimą? 
Nelengva, bet pakeisti požiūrį visada galima.  Paskaitoje „Gyvenimo instrukcija“ prof. Sergejus Kovaliovas papasakojo paprastą psichotechniką, kurios pagalba kaip tik ir treniruojamas sugebėjimas į tą patį dalyką pažiūrėti kitaip.

Lektorius pateikė pavyzdį, kaip depresija sergantis klientas pasakoja apie tai, kaip praleido sekmadienį.  Žmogus prisimena, kad nieko gero nenuveikė: ilgai miegojo, persivalgė, paskui lyg ir nieko neveikė, paskui nuėjo į sodą ir ten truputį pasikrapštė, bet bendrai paėmus nieko reikšmingo nepadarė.
Tada psichoterapeutas paprašo papasakoti apie tą pačią dieną kaip apie pačią laimingiausią jo gyvenimo dieną.
Atrodo, kad ką tik buvo pasakota rūgščiu nelaimingu veidu, tačiau užtenka įžiebti saulę ir ta pati diena nušvinta visai kitomis spalvomis – pagaliau išsimiegojau, kiek norėjau, leidau sau ramiai patinginiauti, atsipalaiduoti, skaniai pavalgiau, o vakarop nuėjau į sodą ir ten neskubėdamas padariau kelis darbelius, kuriems kitomis dienomis niekaip rankos nekildavo.
Toks paprastas dalykas – išsklaidyti savo viduje debesis ir uždegti ten saulę.  Ir jei mes lyg ir savaime panyrame į pesimizmo rūką, galima sustoti, giliai įkvėpti ir sąmoningai pasižiūrėti į tą pačią situaciją naujai. Atrasti joje žavių smulkmenų.  Nuspalvinti šviesiomis spalvomis.  Išgirsti vidinę muziką. 
Kai kalbu apie požiūrio keitimą, prisimenu kadaise skaitytą Danilo Andrejevo knygą „Pasaulio rožė“ (Роза мира),kurioje jis aprašė, kaip patyrė nušvitimo momentus, būdamas kalėjimo kameroje.  Gulėdamas ant gultų jis nusisukdavo į sieną, kad kiti kaliniai nematytų jo palaimos nušviesto veido ir nepalaikytų jo išprotėjusiu. 
Šis pavyzdys man patvirtino, kad ne tiek aplinka kuria nuotaiką, kiek pats žmogus savo nuotaika sukuria aplinką.  Galima būti nelaimingu gražiausiuose rūmuose ir galima tiesiog džiaugtis dar viena išaušusia diena.
Užbaigsiu dar vienu S. Kovaliovo paskaitose girdėtu palyginimu.  Yra žmonės kaip musės, kurie ir gražiausiame sode suras kakučio krūvelę, o yra žmonės kaip bitės, kurie ir sąvartyne pamatys išsiskleidusį žiedelį. 
Ko jumyse daugiau; žmogaus-musės ar žmogaus- bitės?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą