2017 m. birželio 13 d., antradienis

Netekties skausmas mane lydi jau 12 metų ir niekur nedingsta

Klausimas. Sveiki, išgyvenu netekties skausmą. Mamytė pasitraukė iš gyvenimo, kai man buvo 12 metų, dabar man 24 metai, o skausmas niekur nedingsta. Kai pradedu galvoti apie šią situaciją, mane sukausto baimė, pulsas padažnėja (galbūt todėl, kad aš buvau visos šitos situacijos liudininke). Dabar esu aukos vaidmenyje, savęs gailiuosi, po truputį stengiuosi atleisti, bet suvokiu, kad tik mintimis sugebu ištarti žodį „atleidžiu“, bet širdimi to padaryti neišeina. Noriu atleisti, labai ją myliu, bet nežinau, nuo ko pradėti. Kai galvoju apie šią situaciją, jaučiu, kaip sugrįžtu į tuos 12-tuosius metus ir negaliu iš to skausmo išsivaduoti. Pyktis mamai po truputį virsta į gailestį jai.
Liepa (vardas pakeistas)
Atsakymas. Labas, Liepa, rašai, kad mamytės netekties skausmas tave lydi jau 12 metų ir niekur nedingsta. Įsivaizduoju, kaip baisu tau, dar vaikui, buvo išgyventi jos mirtį. Girdžiu, kad mamai jautei pyktį, dabar virstantį į gailestį, kad niekaip negali jai atleisti. Paprastai gedėjimo laikas tęsiasi taip ilgai, kyla tiek daug prieštaringų jausmų, o netekties skausmas su laiku nemažėja, kai artimas žmogus nusižudo. Nors tu, Liepa, neparašei, dėl ko negali mamai atleisti, man kyla mintis, kad tau tada teko išgyventi būtent tai. Net jei suklydau, nuoširdžiai tave užjaučiu.

Suprantu tave, Liepa, kad tau labai norisi mamai atleisti, tad ir klausi, kaip tai padaryti ar bent nuo ko pradėti. Yra toks pasakojimas apie du vienuolius, kurie priėjo patvinusią upę. Ant kranto stovinti jauna moteris pasiskundė, kad bijo bristi per šniokščiantį srautą, ir paprašė vienuolių pagalbos. Senasis vienuolis tik nudelbė akis, nes jiems buvo draudžiama net žiūrėti į moteris. O jaunesnis užsikėlė moterį ant nugaros ir, pernešęs ją per upę, paleido. Moteris padėkojo, ir visi nuėjo savo keliais. Vienuoliai ilgą laiką keliavo tylėdami, kol senasis neiškentė ir ėmė priekaištauti, kad jaunesnysis nusižengė taisyklėms – ne tik kad žiūrėjo į moterį, bet dar ir prie jos lietėsi. Jaunesnysis vienuolis į tai jam atsakė: „Aš pernešiau ją per upę, paleidau ir pamiršau. O tu, pasirodo, vis dar ją mintyse nešiesi…“

Liepa, papasakojau tau šią alegoriją, nes ir tu vis dar nešiesi savo mamą ir jos mirtį, už kurią negali atleisti. Įvykis įvykiui nelygu, tačiau šis sunkus nešulys jau gerokai tave iškankino. Taip yra neteisinga, nes už sunkius nusikaltimus žmogus baudžiamas 10 metų laisvės atėmimo, o tu save baudi jau 12 metų ir galo tam nematai, nors esi visai nekalta.. Kartu labai nori atleisti, paleisti.

Pabandyk įsivaizduoti mamą, stovinčią ar sėdinčią kažkur netoli tavęs, tiesiog ten, kur ji tau pasirodys. Papasakok jai, ką tau teko išgyventi per tuos dvylika metų. Pasakyk, kad pykai, kad negali atleisti ir kartu labai ją myli. Kad tau jos labai trūko gyvos, kad jauteisi vieniša, išduota. Ir kai nebeliks žodžių, įsivaizduok, kaip išimi iš savęs tą baisųjį vaizdą, kuris vis dar gyvas tavyje, ir atiduok jį mamai: „Mama, aš atiduodu tau tą paveikslą, nes jis trukdo man gyventi.“ Pamatyk, kaip mama jį paima ir, galbūt, nusišypso. Galbūt mama paprašys tavęs atleidimo, tikriausiai pasakys, kad tave labai myli ir linki viso geriausio. Išgirsk jos žodžius. Judvi tiek daug nespėjote viena kitai pasakyti. Ir jei tau norėsis, gali perduoti mamai savo meilės jai simbolį. Gal tai bus šviesa, gal gėlė, gal širdies vaizdas. Nesvarbu, kas. Pamatyk, kaip mama jį priima ir savo ruožtu tiesia tau savo dovaną, išreiškiančią jos meilę tau. Priimk ją ir „įsidėk į save“. Galbūt dabar jau galėsi ištarti mamai „atleidžiu.“ Po šio „pokalbio“ leisk mamai nutolti.

Liepa, kaip supranti, tai – pirmasis žingsnis mamos paleidimui. Geriau būtų, jei ir šią psichotechniką atliekant tau padėtų psichoterapeutas, bet gali pabandyti ir pati. Kviečiu neapsiriboti vien tuo. Kreipkis į psichologą tolesnės profesionalios pagalbos. Viena tikrai žinok, kad atleisti mamai ir susigražinti vidinę ramybę yra įmanoma. Stiprybės tau.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą